Apie ataugintą Venacijaus ūsą, jį susiradusią šeimyninę laimę ir kapitono Katanijaus plaustą
Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKO fotoreportažas
Su Rokiškio rajono, Degenių kaime gyvenančiu medžio drožėju Venecijumi Jočiu "Akistatos" skaitytojus supažindinome dar 2004 metais, kai jis Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą proga surengė neįprastą akciją. Priminsime, kad tuomet politikai ir laikinasis prezidentas karštai ragino mūsų piliečius tą atmintiną naktį tapti pačia šviesiausia Europos valstybe ir uždegti visas šviesas, kad iš kosmoso fotografuojama šalis būtų geriau matoma. Tačiau Venecijus ne elektros lemputes įjungė, o... padegė nenaudojamą nuosavą tvartą.
Nors tada V. Jočys ėmėsi visų atsargumo priemonių, tačiau apie "akciją" neinformuoti tolimesni kaimynai iškvietė ugniagesius. Jie gerokai apdegusį tvartą užgesino, o Venecijų pagrasino nubausti 250 litų bauda. Po kelių dienų į sodybą atvykusius priešgaisrinės apsaugos inspektorius pasitiko Venecijaus iš medžio išdrožtas stilizuotas medinis ugniagesys, kuris pagal ankstesnį menininko sumanymą turėjo virsti dviratininku. Reikia manyti, kad inspektorius deramai įvertino ugniagesiams parodyta pagarbą, nes jokios nuobaudos nepaskyrė.
O sodybos šeimininkas nuo to laiko tapo euroskeptiku ir tvarto degėsių vietoje pastatė savo naują kūrinį - "Euroskeptiku" pavadintą skulptūrą, kurios vieną ranką išskaptavo iš gaisro metu gerokai apdegusios lentos. Tebestovi ir ugniagesys, dabar užkeltas ant tikro dviračio.
Po garsiojo gaisro menininko sodyboje ėmė lankytis daugiau smalsuolių. Tarp jų buvo ir išvaizdi pedagogė Eglutė iš Kauno. Tuo metu ji atostogavo Pandėlio apylinkėse esančioje tėviškėje ir labai susižavėjo Venecijaus kūryba. Kai moteris apsilankė ir trečią, ir ketvirtą kartą, meistras suprato, kad Eglutę domina ir jis pats. Pora praėjo draugauti ir netrukus išsiaiškino, jog abu turi daug bendrų pomėgių. Per artimiausias Jonines Venecijus ir Eglutė atšventė tikras pagoniškas vestuves, kuriose dalyvavo atitinkamais rūbais pasipuošę visi jų bičiuliai, o lygiai po metų savo apsisprendimą gyventi kartu įteisino ir civilinės metrikacijos skyriuje.
Nenuostabu, kad Venecijus nuotaką ir save išdrožė iš ąžuolo, o ir kituose jo kūriniuose vis dažniau nesunku atpažinti Eglutę. Žmonos bruožus V. Jočys išdrožia net kai kurioms laumėms bei raganoms - kiekviena moteriškė būtinai turi raganiškų ypatybių ir tai anaiptol nėra blogai. Pandėlyje etiką dėstanti pedagogė pati piešia ir tapo, tad pusė namo yra ir jos kūrybinė dirbtuvė. Meistras juokauja, kad visuomet mėgo eiti į svečius, o dabar tai gali padaryti bet kuriuo metu. Kas savaitę atvažiuojančioje autoparduotuvėje perkamas alus Venecijui jau nebėra vieninteliu gerų idėjų kūrybai teikiančiu gėrimu. Puikių minčių kyla ir mėgaujantis žmonos verdama kava, dažnai pristatoma net į lovą.
Po vestuvių vyriškis užsiaugino ir antrą ūsą, be kurio sau anksčiau atrodė impozantiškesnis, ir gerokai rekonstravo savo sodybą. Ant tvenkinio kranto Venecijus pasistatė erdvią pirtį, kurią užkuria mažiausiai kartą per savaitę. Pirtelės malonumus pamėgusi pora stengiasi, kad ir visi maudynių atributai būtų originalūs. Be to, į pirties patalpas jau persikraustė nemažai medinių skulpturėlių, o priepirtį, kaip ir dera, saugo pats kipšas ir ant šluotos atskridusi raganaitė. Kitame tvenkinio šone meistras žmonai pastatė stilizuotą vasarnamį - čia abu nakvojo visą vasarą, Prie vasarnamio šliejasi ir erdvi medžio drožiniais nukabinėta pavėsinė, o prie joje esančio stalo šeimininko bičiuliai susiburia lyjant lietui. Esant geram orui, visi mieliau sėdasi ant kelmų aplink iš akmenų sumūrytą pagonišką lauko židinį.
Sodybos šeimininkai panorėję bet kada gali pasiirstyti Venecijaus padarytu keltu, kuris pavadintas "Kataniku". Pavadinimas išraižytas laivagalyje pritvirtintoje lentelėje. Meistras tikina, kad savo plaukiojantį įrenginį taip pavadino be jokių aliuzijų į garsųjį "Titaniką". Tiesiog kiekvieną rytą atėjęs padirbėti prie statomo plausto jis rasdavo jame įsitaisiusi ir prieš saulutę besikaitinantį savo katiną Katanijų. Ilgainiui katinui prigijo Kapitono pravardė, o plaustas tapo "Kataniku".
Tačiau romantiškiems pasiplaukiojimams Venecijui lieka vis mažiau laiko, nes pastaruoju metu meistras labai daug laiko praleidžia prie drožinių. Vienas mecenatas į sodybos kiemą privežė daug ąžuolų ir suteikė meistrui visišką kūrybos laisvę. Užsakovas tik protarpiais kokią skulptūrą išsirenka savo sodybai papuošti, o Venecijus skuba įgyvendinti visus savo ilgai brandintus sumanymus.
Sodybos kieme tarsi sargybiniai išsirikiavo būsimų kūrinių ruošiniai, o prie jų iki sutemų plušantis Venecijus dažną naktį praleidžia namo viduje prie mažųjų drožinių. Skulptorius sumanė kompoziciją "Eglė žalčių karalienė". Eglės figūra jau išdrožta, o netrukus ją apsups visi jos medžiais virtę vaikai bei kiti legendos dalyviai.
Kuriant sumanytą skulptūrą meistrui dažnai būna gaila nupjauti netinkamoje vietoje išdygusią medžio šaką, todėl dažnokai jo drožiniuose rankos "išauga" iš galvos ar kaktos. Autorius tikina, kad visuomet pasiūlo užsakovams netinkamas detales nusipjauti patiems, tačiau dar negirdėjo, kad jo drožinius kas nors būtų "pataisęs".
