Daiva NORKIENĖ
Ši mažojo emigranto istorija labiau primena detektyvą nei realų gyvenimą. Vienuolikos metų tauragiškis Vaidas Vokietijoje patyrė begalę kančių. Vokietis mamos vyras pasirodė besąs nesveikos psichikos sadistas: vaiko akivaizdoje mušdavo ir kankindavo mamą, spardė ir jį patį. O kur dar labai paslaptinga mamos mirtis? O iškart po vestuvių įvykęs ir beveik visą turtą sunaikinęs gaisras?
Galiausiai lietuvis berniukas nesveiko užsieniečio rankose liko įkaitu: vyras vaiką žadėjo į Lietuvą išsiųsti sukapotą ir dėžėje (!), jeigu jo močiutė neatiduos... viso savo turto. Beje, vokietis sugebėjo oficialiai apsiforminti kaip Vaido globėjas - jis gyveno iš už vaikus mokamų pašalpų. Be viso to, Vokietijos vaikų teisių tarnyba pasirodė besanti tokia nepadori ir neveikli, kad tiesiog ignoravo lietuvės močiutės teisę auginti anūką, kad aštuntą dešimtį pradėjusią tauragiškę įvarė į neviltį. Močiutė ketino anūkėlį vaduoti - nudobti žentą.
Alkoholikas
Tauragė visoje Lietuvoje garsėja kaip bedarbių ir kontrabandininkų kraštas. Neturintys iš ko gyventi miestelėnai veža iš rusų prekes, skursta arba emigruoja, o vienišų Tauragės panelių ir ponių ateities svajas iškreipia valdžios primestas skurdas. Dažna lietuvė taip trokšta susipažinti ir ištekėti už užsieniečio, tarsi kokio vokiečio ar norvego genai (ar kitos jų "sudedamosios dalys") būtų kokybiškesni už mūsų tautiečių.
Jei jau prakalbome apie kokybę, tai šio to geresnio esama tik Vokietijos, JAV ar Norvegijos parlamentarų galvose: anie taip "vairuoja" savo šalis, kad jų damos į lietuvių glėbį nebėga. Kai tuo tarpu graži, išsilavinusi lietuvė priversta taip susiaurinti savo lūkesčius ir svajas, kad laimės viršūnė - tapti Vokietijos šlavėja. Arba šlavėjo vokiečio mylimąja, žmona... Dėl to žurnalistės visai nestebina ir šio rašinio herojės pasirinkimas: geriau alkoholikas Jorgas negu vargas savoje šalyje.
37 metų tauragietę Juditą prieš dvejus metus su vokiečiu Jorgu Detlefu Zoleriu supažindino viena jau anksčiau į Vokietiją emigravusi pažįstama. Judita jau senokai gyveno viena, augino vienuolikos metų sūnelį. Todėl kai toji pažindintoja pakuždėjo apie "vienišą ir neblogą" vokietį, moteris pasidavė intrigai. "Vienišas ir neblogas" netrukus atvažiavo į Tauragę, į pirmąjį pasimatymą. Juditai buvo 35, jis - dvidešimčia metų vyresnis. Judita - išsilavinusi, mokanti bendrauti, dirbusi sekretore, buhaltere, turėjusi savo įmonę, labai patikli ir atvira. Jorgas D. Zoleris - alkoholikas, seniai išsituokęs ir net nepažįstantis savo vaikų. Ūmus ir paslaptingas. Tačiau, kaip ir Judita, gražus, inteligentiškos išvaizdos, neblogai išsilaikęs.
- Kai aš jį pirmąsyk pamačiau mūsų namuose, - prisimena Jurgitos mama Bronė Eskienė, - taip ir nusmelkė negera nuojauta. Nežinau, kodėl, bet man jis iš pat pradžių nepatiko. Įsivaizduokite, kaip jis gyveno: nusipirks, būdavo, dėžę degtinės ir geria. Kartais net vienas. Pavakariais jau būdavo visai "šiltas". Ir pasiginčydavo, ir patriukšmaudavo. Bet jis ištisus metus taip dažnai važinėjo į pasimatymus Tauragėn, kad atrodė rimtai įsimylėjęs. Nupirko mikroautobusą, pasiūlė Juditai imtis bendro verslo. Jiedu Vokietijoje įsigydavo prekių, Judita jas Tauragėje realizuodavo. Gyvenimas šviesėjo, atsirado pinigų. Maniau, kad jei jau dukrai su juo gerai, tai tegu ir gyvena.
Gyvenime per daug laimės nemačiusiai Juditai tai buvo rimta: iš meilės Jorgui gimė nepaprastai graži dukrytė Arina. Jorgas atlėkė į Tauragę pasimatyman ir apsalo: nors kadaise buvo visiškai pamiršęs savo pirmosios santuokos vaikus, tiesiog "prilipo" prie lietuvės jam pagimdyto kūdikio. Skubiai buvo sutvarkyti formalumai, juodu susituokė, ir Judita visam laikui paliko savo tėvynę. Tai buvo pernai pavasarį.
Ligonis ar aferistas?
Vokietijoje iš pat pirmųjų dienų šeimą užklupo labai paslaptingos nelaimės ir nemalonumai. Jorgas viename Vokietijos mieste turėjo erdvų namą su parduotuve. Čia jis ir ketino apsigyventi su naująja savo pačia. Tačiau šeima iš Lietuvos atvažiavo gegužės 8 dieną, o gegužės 10-ąją visas Jorgo namas ir verslas supleškėjo iki pamatų. Abu liko pliki, basi - kaip stovi. Vėliau grįžusi į Lietuvą Judita mamai užsiminė, kad lyg ir įtaria dėl gaisro Jorgą. Tačiau kokia jam iš viso to galėjo būti nauda? Norėjo gauti draudimą? Padegė pašlijus psichikai? Atsidūrusi svetimoje šalyje, prastai mokanti kalbą ir beveik nieko ten nepažįstanti Judita nieko išsiaiškinti negalėjo. Beliko tikėti Jorgu, kad tai - atsitiktinumas, ir kad "viskas susitvarkys".
Šeima iš pradžių susikraustė į gyventi nelabai pritaikytą vagonėlį, kentė nepriteklius. O čia dar vagys įsisuko į jų turto likučius - išnešė krūvą vertingiausių daiktų. Judita, matyt, tikėjo, kad juos kažkodėl persekioja nelaimės, tačiau B. Eskienei atrodo, kad vagystę surežisavo žentas: ji nugirdo apie 7 000 markių draudimpinigių. Tada moteriai ir vėl sukirbėjo negeros abejonės: vadinasi, ne tik alkoholikas, bet ir aferistas? Tačiau į dukters gyvenimą motina kištis nenorėjo. Juo labiau kad iš pradžių Judita vyru nesiskundė: atvažiuodavo į Lietuvą, gyrėsi, jog pasistatys naują namą, turės daug vietos ir kambarių.
Iš vagonėlio Jorgas persikėlė į kitame mieste, Braunšveige, esantį baraką. Čia jis turėjo 80 arų žemės sklypą, kurį kadaise nuomojo automobilių aikštelei ar sąvartynui. Mašinų prigrūstos teritorijos viduryje stovėjo mažulytis dviejų kambarių vėjų perpučiamas barakas, kurį žiemą reikėdavo be perstojo šildyti. Tvarką ir jaukumą mėgstanti Judita apsidžiaugė ir tokia pastoge: viską šveitė, trynė, dailino sienas, pakabino gražias užuolaidas, interjerą papuošė įvairiais skoningais niekučiais. Jorgas, kuris žmoną savaip mylėjo, nutarė šeimai pastatyti naujus namus. Toje pačioje teritorijoje iškasė pamatus, pasamdė statybininkų, mūrijo...
"Verčiau rinksiu butelius"
Pirmieji nerimą keliantys ženklai Juditos mamą iš Vokietijos pasiekė netrukus (anūkėlis Vaidas tada jau gyveno Braunšveige). Šeima padėti statybose pasisamdė tokį Tauragės bedarbį Z. Vyriškis užsienyje ištvėrė tris mėnesius ir parlėkė namo: "Ne, jau verčiau aš čia butelius rinksiu negu dirbsiu pas tokį vokietį!" - sakė vyriškis Bronei. Moteriai jis per daug nieko neaiškino, tačiau užsiminė matęs, kaip Jorgas daužo negalinčią apsiginti Juditą. Judita jau nebebuvo savimi pasitikinti Tauragės verslininkė: gyveno iš už vaikus gaunamų pašalpų, kurių susidarydavo maždaug po 1 000 markių. Reikėjo auginti mažąją Ariną, apie darbo ieškojimą nebuvo nė kalbos. Jorgas tapo visišku jos likimo valdovu.
Paslaptinga mirtis
Ankstyvą šių metų pavasarį Judita parlėkė į Lietuvą sutvarkyti "svarbių reikalų". Ji vėl laukėsi nuo Jorgo, tačiau dar viena burnelė šeimai būtų buvusi našta. Mažoji Arina ir Vaidotas pasiliko Braumšveige.
- Per tas dienas taip ir neišklausiau dukters, ar jai tikrai viskas gerai, - apgailestauja B. Eskienė.
Tik dabar iš anūko Vaiduko pasakojimo žino, kaip anuomet ji kentėjo nuo Jorgo. Tačiau jei ir būtų žinojusi tiesą, dukters Lietuvoje nebūtų sulaikiusi: Vokietijoje jos laukė vaikai. Jorgas į Tauragę skambindavo kiekvieną vakarą, tikindavo, kad pasiilgo ir... skundė Vaiduką, su kuriuo esą "negalima susikalbėti". Judita telefonu vaiką bardavo, liepė "klausyti patėvio" ir nežinojo, kad jis pats, apimtas kažkokio pusiau pamišimo, kabinėjasi prie berniuko ir jį skriaudžia. Šių metų kovą Judita Zoler atsisveikino su mama, draugėmis ir grįžo į Vokietiją. Lygiai po pusantros savaitės ji jau buvo nebegyva. Motinai pranešta, kad Judita nusižudė. "Klausyk, bobut, jeigu tu neatsiveši savo buto Tauragėje bei trijų hektarų ūkio dokumentų, gali nesirodyti dukters laidotuvėse", - J. D. Zoleris parodė tikrąjį veidą.
- Kai man apie tai pasakė, nulėkiau į Braumšveigą lyg vėjas, - pamena nesenus įvykius ponia Bronė. - Nujaučiau, kad jis ją nužudė, todėl bijojau ir dėl savo, ir dėl anūkėlių gyvybės.
Tačiau į kelionę ji pasiėmė ne buto dokumentus, o... gerai išgaląstą peilį.
- Būčiau gynusis, jeigu kas. Ir vaiką apgynusi... - sakė nelaiminga motina.
Kai parodė dukters kūną, moteris nepatikėjo savo akimis: Judita buvusi tokia iškankinta, tokia sulysusi - pro odą mažne persišvietė kaulai. "Taigi tu ją nužudei! Gyvuly tu!" - išsprūdo aimana. Žentas lietuviškai nelabai ką tesuprato, tačiau iš motinos akių matė: ji pasiryžusi viskam. Todėl nedelsdamas Vaidukui įsakė su močiute nebendrauti, uždraudė išversti jai jo paties ir aplinkinių kalbas. Dukters laidotuvėse atsidūrusi moteris buvo tarsi izoliuota: nei galėjo kieno nors paklausti, kaip ir nuo ko mirė duktė, nei ieškoti pagalbos, nei kreiptis į advokatus ar policiją. Vaidukas vos suspėjo pasakyti kelias močiutei siaubą įvariusias frazes: "Mamą labai mušė... Ji bėgo ir prašė kviesti policiją... Man draudžia kalbėti..." Savo uošvei Zoleris uždraudė net pernakvoti namie - išvarė į vagonėlį. Rytą moteris neturėjo net kuo nusiprausti - žentas tyčia užsuko vandentiekio čiaupus. O moteriai nematant, išvertė jos rankinę ir paslėpė ten buvusį peilį. Vyras aiškiai bijojo, kad skausmo apimtai lietuvei nekiltų mintis atkeršyti. Mat jis jai ruošė dar vieną "siurprizą". B. Eskienė ketino į Lietuvą išsivežti našlaičiu likusį anūką, tačiau Jorgas jo neatidavė.
Vaikų teisės - "vokiškai"
Braumšveigo vaikų teisių apsaugos tarnyba šioje istorijoje pademonstravo nebent rasistinės Vokietijos laikams būdingą "principingumą". Jorgas savo šalies pareigūnus akimirksniu įtikino, kad "iš meilės ir vardan humanizmo" jis tiesiog privalo tapti jam svetimo žmonos vaiko globėju. Jorgas tvirtino, kad Lietuva - toks "necivilizuotas" skurdžių ir driskių kraštas, kuriame nėra... mokyklų, vaikai neturi galimybės lavintis. Dar Jorgas aiškino, jog Vaidas visiškai neturi giminių, tik "nusmukusią ir prasigėrusią močiutę". Ir dar - kad berniukas tiesiog dega noru gyventi su juo, patėviu... Oficialiosios institucijos (taigi jos reprezentuoja pačią šalį, jos kultūrą ir tvarką!) nesivargino išsiaiškinti, kaip ten yra toje Lietuvoje, jos mokyklose ir kokios iš tiesų močiutės. Lengva ranka lietuviuko globa buvo patikėta sadistui (užtat vokiečiui!), ir Jorgui ėmė plaukti kasmėnesinės vaikams išlaikyti skirtos pašalpos. Nuo tos akimirkos Jorgas manipuliavo berniuku kaip norėjo. Jis uždrausdavo jam eiti prie telefono, kai skambindavo močiutė (kartais, būdamas blaivus, sušvelnėdavo ir leisdavo pasikalbėti). Jis į "Lietuvos telekomą" atsiuntė raštą, kuriuo pareikalavo, kad... Bronei Eskienei būtų išjungtas telefonas. Laimė, į tokius nesveikus užsieniečio svaičiojimus nebuvo sureaguota, ir Bronė vos ne kasdien atkakliai skambino ir skambino anūkėliui, vis žadėdama jį iš ten išvaduoti. Galiausiai Jorgas paskambino Bronei pats ir liepė, kad Vaidas išverstų jo žodžius. Vyras grasino sukapoti gabalais Vaidą ir močiutei dėžėje atsiųsti jo kūną, jeigu ši jam neperrašysianti viso Lietuvoje esančio savo turto!
B. Eskienė prašė parašyti "Akistatoje", kiek dėl jos anūkėlio stengėsi viena žinomiausių Tauragės advokačių Stanislava Jorudienė. Ši rūpestinga moteris nemokamai surašė visą krūvą oficialių Vokietijos vaikų teisių tarnybai ir teismui skirtų dokumentų, savo lėšomis išvertė juos į vokiečių kalbą, išsiuntė. Stanislava yra buvusi velionės Juditos bendraklasė. Gal todėl, o gal kad supratimas ir atjauta nesvetimi, moteris rūpinosi Vaidoto Pleškio likimu. Tačiau Vokietijos institucijos, matyt, užliūliuotos savanaudžio vokiečio kalbų, tylėjo. Per tris mėnesius niekas neatsakė į tikros vaiko močiutės raštus ir pagalbos šauksmą! Aštuntąją dešimtmetį pradėjusios lietuvės jausmai niekam nėmaž nerūpėjo.
Pagrasino
B. Eskienė kreipėsi į vieną televizijos laidą, ir apie jos kančias sužinojo Kauno kavinės "Atėnė" savininkė G. Balčiuvienė. O kaip tik šioje kavinėje dažnai pietaudavo vokiečių advokatė Kristina Rudolf. Ši kalbą puikiai mokanti ir apie Vokietijos teisę išmananti moteris ryžosi nemokamai padėti močiutei ir jos anūkui. Taigi galima sakyti, kad trijų moterų nesavanaudiška pagalba padarė stebuklą. Ponia Kristina pati paskambino į Braumšveigo vaikų teisių tarnybą ir pagrasino: "Jeigu bent plaukas nukris nuo Vaidoto galvos, turėsit nemalonumų". Nemalonumai, o gal net ir tarptautinio masto, vaikų teisių gynėjoms buvo nereikalingi. Beregint kai kas nuvyko į Jorgo šeimą, apgaule išvežė iš ten Vaidotą bei jo pasą ir pagaliau susimąstė, kas iš tiesų vertas tą vaiką auginti. Kai po kelių dienų su savo geradarėmis močiutė atvažiavo į Braumšveigą, vaikų namuose jos laukęs berniukas puolė ant kaklo. Klausiamas psichologų ir vaikų teisių gynėjų, jis nė akimirką neabejojo, kad nori gyventi Lietuvoje, su močiute. Netrukus ir pareigūnai suabejojo J. D. Zolerio psichine sveikata. Mat kai jam paskambino ir užsiminė apie galimą Vaido grįžimą Lietuvon, Zoleris... riaumojo it laukinis žvėris. Ir grasino sudeginti niekuo dėtų savo kaimynų namus! Po tokių vokiečio pagrasinimų pareigūnams nieko kito neliko, tik patarti... lėkti į Lietuvą kuo greičiau. Vaidotas Pleškys jau visa savaitė gyvena gimtinėje.
Kankino
"Akistatos" žurnalistė su berniuku pasikalbėjo vos jam grįžus iš Vokietijos. Jis papasakojo, kad patėvis be jokios priežasties jį mušdavo, spirdavo taip, kad vaikas nuskriedavo per pusę kambario. Paėmęs už pečių purtydavo ir trenkdavo į sieną. Vienuolikmečiui teko pačiam auginti ir savo mažytę sesutę - patėvis tam "neturėjo laiko". Anksčiau Jorgas labai žiauriai mušdavo berniuko mamą.
Juditos mirties dieną namuose dėjosi paslaptingi dalykai. Jorgas ją žiauriai primušė - prieš bėgdama iš namų, Judita vos spėjo apkabinti savo mažus. "Vaikai, kad ir kas nutiktų, aš jus labai labai myliu!" - tepasakė moteris ir puolė į gatvę. Ji šaukė, kad Vaidas iškviestų policiją, bet įniršęs Jorgas berniukui uždraudė net sujudėti ir išsivijo mamą. Paskui Jorgas grįžo į namus vienas, vaikui įsakė eiti miegoti, ir Vaidotas, daugiau nebegirdėdamas triukšmo, neramia širdimi užmigo. Nubudęs rytą jis sužinojo, kad jo mama... nusižudė. Bronė Eskienė įsitikinusi, kad "tas sadistas Juditėlę pakorė". Tačiau Vokietijos policija lietuvės likimu per daug nesidomėjo, ir oficialiai viskas įvardinta kaip savižudybė.
- Bet jeigu ji ketino žudytis, tai kodėl vaiko prašė kviesti policiją? - netiki močiutė Bronė.
Jeigu jai nebūtų pavykę oficialiais keliais iš sadisto rankų išplėšti anūko, ji būtų ryžusis viskam.
- Būčiau nuvažiavusi ir žentą papjovusi! Ir nesvarbu, kad sėdėčiau kalėjime. Užtat vaikas būtų išgelbėtas! - sakė ponia Bronė.
Šiandien Bronę Eskienę kamuoja dar vienas rūpestis: iš Jorgo nagų ištraukti antrąją anūkę - jo ir Juditos dukrelę Ariną. Močiutė labai bijo, kad ir ji nebūtų pasmerkta tokioms kaip Vaidas kančioms. Bet, žiūrint iš teisinių pozicijų, Jorgas į mažąją turi daugiau teisių nei močiutė. Įdomu, kaip į šią situaciją pažiūrės Braumšveigo teismas ir vaikų teisių tarnyba?
