Čia pat Vėlinės - mirusiųjų pagerbimo diena. Didelės ir mažos, veikiančios ir jau uždarytos šalies kapinės šiomis dienomis nušvis žvakių liepsnelėmis, baltų chrizantemų žiedais, kitų šalčiui atsparesnių gėlių puokštėmis, vainikais... Pagerbdami mirusius artimuosius, prie išpuošto kapo tyliai sukalbėsime maldelę, dalyvausime ir melsimės už mirusiuosius bažnyčios aukojamose šv. Mišiose...
Mirtis. Nuo senų senovės žmonės, laidodami savo artimuosius, jų ateitį nesąmoningai susieja su kitu gyvenimu - su gyvenimu "anapus mirties". Mat daugelis pasaulio religijų žmogų laiko būtybe, turinčia dvasinį ir kūniškąjį pradus. Kūniškasis pradas, kaip teigiama, yra laikinas, o dvasinis - amžinas. Religijos pripažįsta amžinąjį gyvenimą, į kurį po žmogaus mirties patenka nemirštanti žmogaus dalis - dvasia. Mirtis laikoma tarsi tarpine stotele naujo gyvenimo etapo link, tarsi durimis, pro kurias įeinama į amžinąjį gyvenimą...
Vieni su artimųjų mirtimi susitaiko lengviau, kiti mylimo ir brangaus žmogaus netektį išgyvena labai skausmingai. Netekties skausmą nuo seno bandoma šiek tiek palengvinti tam tikrais papročiais, ritualais.
Bėgant šimtmečiams, laidojimo papročiai ir ritualai keitėsi. Kito ir žmonių požiūris į mirtį. Šiais laikais mirtį bandoma suvokti kaip neišvengiamą ir nepaaiškinamą susitaikymą su negailestinga lemtimi.
Mirusiajam - dėmesys ir pagarba
Senovės lietuviai, rūpindamiesi mirusiojo gerove ir siekdami išvengti jo nemalonės, mirusiojo palaikams skyrė ypatingą dėmesį. Taip buvo tarsi bandoma mirusiajam įsiteikti. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paplitęs paprotys mirusįjį sodinti prie šermenų stalo. Tai reiškė, jog su mirusiuoju dalijamasi ir valgiu, ir gėrimu. Vaišės mirusiojo garbei būdavo ruošiamos ne laidotuvių dieną, o kur kas vėliau - trečiąją, šeštąją, devintąją dieną, taip pat po laidotuvių praėjus 40 dienų. Vėlei būdavo padedama šiek tiek maisto, įpilama gėrimo. Tik "pagirdžius" ir "pavalgydinus" vėlę, galėdavo pradėti vaišintis gyvieji. Mirusysis dar būdavo pagerbiamas po laidotuvių praėjus metams.
Svarbiausias senovės lietuvių laidojimo apeigų tikslas buvo mirusiojo vėlę apipilti vaišėmis ir dovanomis. Prie mirusiojo taip pat būdavo kalbamos maldos, giedamos giesmės. Mat buvo tikima, jog mirusysis viską puikiai mato ir girdi, ir jei žmonės numirėlio neapraudos, jis po kurio laiko ims vaidentis. Vėliau šios nuostatos ėmė keistis: imta galvoti, jog velionio nereikia per daug gailėti, nes nuo to jam "kitame gyvenime" esą bus tik blogiau. Nuo senų senovės buvo stengiamasi mirusįjį deramai palaidoti, nes tikėta, jog priešingu atveju jis kape neturės ramybės, todėl vaidensis ir keršys savo artimiesiems.
Laidojimo papročiuose apstu patarimų, perspėjimų, draudimų. Pavyzdžiui, kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir dar kurį laiką po jų nebuvo galima minėti mirusiojo vardo (mat tikėta, kad tą vardą ištarus, mirusysis pasirodys, pasivaidens); žmogui mirus, šeimos nariai ir artimi giminaičiai negali jo nuprausti, buvo draudžiama siūti mirusiajam drabužius, iškasti kapo duobę (tai turėjo padaryti svetimi žmonės).
Vienas iš daugelio senovės lietuvių laidojimo papročių yra išlikęs ir iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Gedulo rūbais tarsi išreiškiamas liūdesys dėl buvusio mylimo ir brangaus žmogaus netekties. Ir dar vienas reiškinys, būdingas tiek ankstesniems laikams, tiek dabartiniams - tai mirusių žmonių kapų lankymas.
Laidojimo apeigos šiandieninėje Lietuvoje
Šių laikų laidojimo apeigos yra pateikiamos Lietuvos Vyskupų Konferencijos instrukcijoje. Šioje instrukcijoje rašoma, jog Bažnyčia per savo vaikų laidojimo apeigas gyvu tikėjimu švenčia velykinę Kristaus paslaptį ir trokšta, kad visi, Krikšto sakramentu įskiepyti į Kristaus mirtį ir prisikėlimą, kartu su juo per mirtį pereitų į gyvenimą, o apvalytos sielos būtų paimtos į dangų ir lauktų kūno iš numirusiųjų prisikėlimo.
Instrukcijoje atkreipiamas dėmesys į tai, jog savo mirusiųjų laidojimo apeigomis krikščionys stengiasi ne tik išreikšti amžinojo gyvenimo viltį, bet ir laikosi savo krašto laidotuvių papročių. Per šermenis pabrėžiama tikėjimo amžinuoju gyvenimu ir maldos už mirusiuosius reikšmė.
Ten pat teigiama, jog krikščionys turėtų rodyti pagarbą mirusių tikinčiųjų kūnams, tačiau vengti tuščio iškilmingumo. Mirusiojo artimieji esą turėtų pagalvoti, ar tikrai bus parodyta derama pagarba mirusiajam, jei po mirties nebus gerbiami velionio įsitikinimai ir elgiamasi prieš jo valią.
Svarbiausieji šiandieninių šermenų momentai yra šie: budynės šarvojimo vietoje, atsisveikinimas ir palydėjimas į kapines. Laidojimo apeigų instrukcijoje teigiama, jog velionio artimiesiems ir kitiems parapijiečiams derėtų dalyvauti Žodžio liturgijoje ir Eucharistijos aukoje bei atsisveikinti prie kapo.
Lietuvos Vyskupų Konferencija siūlo tris laidojimo būdus: kai apeigos atliekamos šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir kapinėse; kai apeigos atliekamos šarvojimo vietoje (mieste) arba bažnyčioje (kaime) ir prie kapo duobės; kai apeigos atliekamos šarvojimo vietoje arba prie kapo duobės. Kad ir kokį laidojimo būdą palydintieji mirusįjį pasirinktų, pageidaujama, kad šermenų ir laidotuvių procesijos dalyviai melstųsi prie mirusiojo, giedotų giesmes ir psalmes.
Bažnyčios nuomone, laidojimo apeigos yra gera proga gaivinti dalyvaujančiųjų laidotuvėse tikėjimą Velykų (prisikėlimo) paslaptimi ir stiprinti jų viltį.
Kaip skelbia Bažnyčia, teikiami patarnavimai jokiu būdu neturi būti siejami su duodamos aukos dydžiu.
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Laidojimo apeigų instrukcijoje pabrėžiama, jog tais atvejais, kai mirusiojo kūną norima sudeginti, krikščioniško laidojimo apeigos gali būti leidžiamos, nebent būtų tikrai aišku, kad taip apsispręsta dėl motyvų, priešingų krikščioniškam tikėjimui. Drauge užsimenama, jog Bažnyčia labiau vertina paprotį kūnus laidoti (kaip ir pats Viešpats buvo palaidotas).
1976 metų birželio 11 dieną pasirašytas Tikėjimo mokslo kongregacijos dekretas leidžia viešai aukoti Mišias už krikščionis, priklausiusius nuo katalikų Bažnyčios atsiskyrusioms bendrijoms, jei dėl religinių įsitikinimų to prašo mirusiojo šeima arba draugai ir jei, Ordinaro nuomone, tai nepapiktins tikinčiųjų.
Instrukcijoje nurodoma, jog savižudžiai gali būti laidojami katalikiškai, jei gyvendami rodė prieraišumo tikėjimui ir Bažnyčiai ženklus. Savižudis, iki pasikėsinimo į savo gyvybę kėlęs pasipiktinimą, laikomas viešu nusidėjėliu.
Tačiau jei tokie "vieši nusidėjėliai" prieš mirtį parodė kokius nors atgailos ženklus (pavyzdžiui, paprašė pakviesti kunigą, nuoširdžiai mušėsi į krūtinę religiniais motyvais, nuoširdžiai bučiavo kryžių, atsiprašė dėl papiktinimų ir pan.), juos leidžiama laidoti katalikiškai.
Suaugusiųjų laidojimo apeigose, Bažnyčios nuomone, derėtų pasirinkti violetinę ar sidabrinę spalvą. Juodos spalvos patartina vengti, nes krikščionys esą neliūdi kaip tie, kurie neturi vilties, ir žino, jog po mirties įvyksta prisikėlimas. Vaikams iki septynerių metų tinka balta spalva.
Mirusiojo giminėms ir artimiesiems leidžiama tarti atsisveikinimo žodį prie kapo. Toks paprotys neleistinas bažnyčioje.
Minėtoje instrukcijoje taip pat nurodoma, jog būtina rūpintis, kad krikščionių kapai ir kapinės liudytų krikščioniškąjį tikėjimą ir kūno iš mirusiųjų prisikėlimą. Todėl tikinčiuosius reikia raginti kapų paminklus ženklinti prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo simboliais bei užrašais iš Šventojo Rašto pagal seną krikščionišką tradiciją. Prieš Vėlines dera pasirūpinti ir apleistais kapais.
Beje, Bažnyčia mano, jog savo tikėjimą amžinuoju gyvenimu ir pagarbą mirusiajam tikintieji pirmiausia turėtų išreikšti malda už jį, pilnu, sąmoningu dalyvavimu Mišiose, užuojauta artimiesiems. Pagarbos ženklas mirusiajam yra ir gėlės, tačiau patariama gėlių gausą pakeisti kokia nors kita pagarbos išraiška. Gėlėms ar vainikams skirti pinigai galėtų būti perduodami kaip parama mirusiojo artimiesiems arba paaukojami Mišioms už mirusįjį.
Totorių laidojimo apeigos skiriasi nuo krikščioniškųjų
Totorių bendruomenės Lietuvoje įsikūrė XIV amžiaus pabaigoje, Vytauto kovų su Aukso Orda laikais. Totorių laidojimo apeigos mažai tepasikeitė nuo senųjų laikų.
Totoriai išpažįsta islamą (islamo išpažinėjai vadinami musulmonais), tačiau jų laidojimo apeigos šiek tiek skiriasi nuo musulmonų.
Miręs totorius yra apiprausiamas (tuo pat metu kalbamos tam tikros maldos) ir įsupamas į baltą drobę (seniau po ja būdavo pakišamas popieriaus ritinėlis su maldomis). Mirusiojo kūnas paguldomas ant specialių neaukštų neštuvų su kojelėmis ir uždengiamas žalios, kartais juodos spalvos drobule. Prie palaikų daug meldžiamasi, neretai - per visą naktį. Meldžiasi tik vyrai. Po to visi susėda vakarienės, kurios metu dalijama džaima arba halva.
Svarbiausias totorių laidojimo apeigų momentas - deuros. Tai maldos, kai besimeldžiantieji prisiima mirusiojo nuodėmes. Mirusiojo artimieji stengiasi, kad besimeldžiančiųjų būtų kuo daugiau.
Pagal religinius papročius totorius turi būti palaidotas per 3 dienas po mirties. Kūnas vežamas (nešamas) tiesiai į kapines (į kapines vyksta tik vyrai, nors Lietuvoje šio papročio griežtai nesilaikoma), vėl giedamos maldos. Mirusysis guldomas į kapą galva į vakarus. Vietoj karsto kapo duobėje pastatomas piramidės formos namelis, kad numirėlis, angelams jį aplankius po 40 dienų, galėtų atsisėsti.
Laidojimo ceremonijos metu mula liepia visiems nuo kapo atsitraukti per 40 žingsnių. Tada pats duoda mirusiajam paskutinius patarimus, kalba maldą. Po laidotuvių velionio artimieji visiems dalija sadogą (bandeles).
Totoriai kasmet renkasi kapinėse. Čia bendrai pasimeldžiama, susitinkama su giminaičiais. Į kapines atsinešama sadogos (bandelių). Ant kapo dedami du akmenys: didesnis - ties mirusiojo galva, mažesnis - ties kojomis.
Totorių kapai neaptveriami. Ilgainiui ant totorių kapų imta statyti antkapius su arabiškais, turkiškais, baltarusiškais ir lenkiškais užrašais bei musulmoniška simbolika (užrašas yra kitoje pusėje - atsistojus prieš kapą, matomas tik paprastas akmuo). Kapai kapinėse išdėstyti lygiagrečiomis eilėmis. Totoriai kapines laiko šventa ir neliečiama vieta.
Mirė žmogus - nukrito medžio lapas
Išpažįstantieji islamą tiki, jog, artėjant mirties dienai, Alacho valia nuo medžio, esančio po jo sostu, nukrenta lapas, ant kurio užrašytas mirsiančiojo vardas.
Artėjant mirčiai, musulmonas pagal galimybes pats atlieka apsiplovimo apeigas. Mirtis ateina, kai mirusiajam, palydint šį veiksmą malda, užmerkiamos akys ir užčiaupiama burna. Raudama, tačiau per didelis gedėjimas nepropaguojamas - tai suvokiama kaip tikėjimo stygius.
Mirusiojo šeimos namuose gedima tris dienas. Našlė vyro gali gedėti 4 mėnesius ir dešimt dienų. Gedėjimas islame turi būti santūrus, nereiškiamas isteriškai, garsiai. Juoda spalva islame - ne gedulo spalva. Gedinčiaisiais rūpinasi, jų vienų nepalieka kaimynai, giminės.
Jei yra galimybė, mirusįjį apiplauna ir kvėpina tos pačios lyties artimieji. Žmona gali nuprausti vyro lavoną, bet ne atvirkščiai... Paliktas nenumazgotas mirusysis - nuodėmė.
Prieš leidžiant į kapą mirusysis įsukamas į linines marškas (baltos spalvos). Specialų audinį audžia moterys, peržengusios klimakterinį amžių (taip garantuojama, kad audinio jos neliečia būdamos "nešvarios").
Mirusysis turi būti kiek galint greičiau paruoštas laidoti ir geriausia tą pačią dieną palaidotas. Palietus numirėlį ar nešant jo neštuvus susitepama, todėl po to būtina atlikti ritualinį apsiplovimą (kad būtų galima vėl liesti Koraną arba kalbėti maldą).
Prie velionio kalbama laidojimo malda, prašoma atleisti mirusiajam ir prašoma mirusiojo prieš Dievą užtarti gyvuosius.
Po laidojimo maldos numirėlis skubiai užkasamas. Lavonas nunešamas į kapines (jei laidojamas vyras, už jį galima pasimelsti pakeliui, mečetėje). Laidojama tik grynai musulmoniškose kapinėse ar tik musulmonams skirtame kapinių plote. Neštuvus su mirusiojo palaikais neša tik rinktiniai žmonės - tai laikoma didele garbe (už velionio nešimą esą atleidžiamos nuodėmės).
Laidotuvėse dalyvauja tik vyrai, nepaisant to, jei laidojamas net šeimos narys - vyras ar vaikas. Mirusysis į kapą nuleidžiamas ant dešiniojo šono. Į kapą metama žemės saujos, dar kartą prašoma atleisti mirusiajam, skaitomi Korano tekstai.
Miręs musulmonas nedeginamas net ir tuomet, jei jis buvo išreiškęs tokį pageidavimą. Ant kapo nestatomi jokie paminklai ar papuošimai, nėra ir kryžiaus.
Musulmonų nuomone, nevalia trikdyti mirusiojo ramybę, tad ir po kelių dešimčių metų ant to paties kapo neleidžiama laidoti kitą numirėlį.
Po laidotuvių susirenka šeimos nariai, draugai, kaimynai. Moterys ir vyrai būna skirtingose vietose (vyrus lanko vyrai, o moteris - moterys). Vyrai skaito Koraną ir mini mirusįjį, dalinama išmalda.
Po mirties praėjus 40 dienų, giminėms ir artimiesiems surengiamos šermenys.
Mirusiojo laidojimas islame yra susijęs su daugybe nurodymų, kurių nesilaikymas - nuodėmė.
Karaimai per Vėlines į kapus neša tik gėles
Karaimai - viena iš tiurkų tautų. Jei tikėsime legenda, XIV a. pabaigoje Vytautas į Lietuvą iš Krymo atgabeno 380 karaimų šeimų, kurias apgyvendino Trakuose.Vėliau karaimai įsikūrė ir kitose Lietuvos vietovėse.
Karaimų religija - karaizmas (tai judaizmo atšaka). Mirus karaimui, jį irgi stengiamasi palaidoti kuo greičiau. Karstas išklojamas linais. Atsisveikindami su velioniu, artimieji sėdi prie uždaro karsto iki laidotuvių. Vyrai skaito psalmes. Uždegama tiek žvakių, kiek artimųjų (šeimos narių) gedi.
Karaimai laidojami veidu į pietus. Laidotuvių metu kitų karaimų kapai nelankomi. Artimiesiems pakvietus, iš kapinių grįžtama į velionio namus, kur vėl meldžiamasi už jo vėlę. Tokios "prisiminimo pamaldos" ("sahynč") rengiamos velionio namuose kasdien visą savaitę, taip pat praėjus 30 dienų ir metams po mirties. Per Vėlines karaimai ant artimųjų kapų neša tik gėles.
