Kultūros ministrės Romos Žakaitienės straipsnis (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_141425) privertė ne juokais suklusti - nejaugi baigėsi daugelį metų trukusi politikų sumanyta įvaizdžio kūrimo kampanija? Nejaugi pagaliau atsikratyta seniausiai susikompromitavusios “suvenyrinės kultūros” sampratos? Jei šis straipsnis išties atspindi kintančią ministerijos poziciją, reikia džiaugtis.
Kultūros kaip dailaus suvenyro ar gražiai supakuoto atvirukų rinkinio supratimas daugelį metų lėmė Lietuvos kultūros reprezentavimo politiką užsienyje. Ne paslaptis ir kas buvo pagrindiniai tokio supratimo reiškėjai.
Valdžioje įsitvirtinusiems nomenklatūros sluoksniams, išugdytiems sovietmečiu vyravusios ideologijos dvasia, kultūra tebuvo sočios ir užtikrintos buities puošmena. Apsilankyti operoje ar “pasižiūrėti į kitus ir save parodyti” kokiame nors kultūros renginyje nomenklatūrai ir reiškė dalyvavimą kultūros gyvenime. Ne paslaptis ir tai, kad užuot laiku ir iš esmės sprendus socialines problemas namuose ir taip formavus supratimą apie savo šalį ir jos visuomenę užsienyje valdžiai buvo gerokai parankiau deklaruoti susirūpinimą Lietuvos įvaizdžiu pasaulyje. Tai tarsi turėjo demonstruoti, kaip nuoširdžiai ir nesavanaudiškai politiniai veikėjai rūpinasi šalies kultūra ir jos įvaizdžiu pasaulyje.
Betaisant įvaizdį buvo griebiamasi keisčiausių, beprasmiškų ir dažniausiai nuostolingų projektų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia - užtenka prisiminti kad ir pagarsėjusį mūsų šalies pristatymą amerikietiškame “Newsweek” žurnale, kurį subsidijavo anuometinė Lietuvos Vyriausybė. Išleidus milijonus litų tariamai begalinės svarbos reklamai nebuvo pasiekta jokia reali nauda. Tačiau tęsiant tokią politiką visuomenė buvo įtikinėjama, esą valdžia uoliai ir nesavanaudiškai rūpinasi, kad pasaulyje skambėtų Lietuvos vardas.
Kas šiandieną apskaičiuos, kokias sumas valdžios institucijos per pastaruosius keliolika metų investavo į įvaizdžio kūrimo programas ir kokį efektą jos turėjo? Veikiausiai ne kažin kokį. Tačiau tai nereiškia, kad lietuvių meno kūrėjai per tą laiką nieko nenuveikė savo šalies labui. Jų, o ne mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomų įvaizdžio “kūrėjų” dėka mūsų kultūra buvo deramai pristatoma pasaulyje, pelnė vienokį ar kitokį pripažinimą.
Džiugu, kad tai pastebi ir suvokia kultūros ministrė. Neįmanoma nei sukurti, nei palaikyti valstybės įvaizdžio, jei pati kultūra menka, nuobodi, provinciali. Laimei, nepaisant pokomunistinei Lietuvai būdingo institucinio konservatizmo, biurokratinių įpročių, neveiklumo ir kitų ydų, mūsų kultūra veržiasi į pasaulį ir yra normaliai, geranoriškai priimama.
Tačiau norisi akcentuoti keletą dalykų, kurie yra lig šiol ne tik neišspręsti, bet ir deramai nesprendžiami. Suprantama, kad Lietuvos kultūrą užsienyje geriausiai reprezentuoja jos kūrėjai.
Vis dėlto kultūros sklaidai pasaulyje svarbu ir tai, kad valstybės institucijų struktūra būtų kuriama taip, kad maksimaliai efektyviai dirbtų kultūros labui. Ar tokia struktūra yra sukurta? Anaiptol. Nesunku pastebėti, kad lig šiol Lietuvos kultūros pristatymui užsienio šalyse daugiausiai nuveikia vienas kitas mūsų atstovybėse dirbantis kultūros atašė ar keletas kultūros organizacijose dirbančių veiklių vadybininkų. Tai jų autoriteto, asmeninių ryšių ir energijos dėka nuolatos plečiasi kultūrinio “eksporto” laukas. Suprantama, prieš eksportuojant svarbiausia, kad būtų ką eksportuoti. Deja, lanksčios, gerai apmąstytos ir koordinuotos sistemos, kuri talkintų šiems tikslams, nėra. Apie tai liudija ir keliolika metų užsitęsusi Lietuvos kultūros instituto steigimo ir perkūrimo istorija, taip ir neleidusi sukurti stiprų informacijos skleidimo ir projektų koordinavimo centrą. Guodžia nebent tai, kad keičiantis ir trūkinėjant šios organizacijos veiklai, šio instituto vis dėlto sugebėta galutinai nesužlugdyti.
Būtina pabrėžti ir dar vieną mūsų kultūros sklaidos pasaulyje ydą. Šioje srityje dažniausiai buvo ir tebėra veikiama priešokiais. Tai akivaizdu ir iš Lietuvos dalyvavimo knygų mugėse. Jei šalis pakviečiama tapti garbės viešnia (pavyzdžiui, Frankfurte ar Geteborge), galvotrūkčiais puolama rengti projektus, sudarinėti knygų leidybos programas. Kartais su šiais ambicingais uždaviniais susidoroti pavyksta, kartais ne.
Šiaurės šalių pavyzdys rodo, kad galima dirbti kitaip - nuolatos rengti ir skleisti informacinę medžiagą, subsidijuoti vertimus, rengti užsienio auditorijoms skirtų šalies istoriją, kultūrą ir dabartinę visuomenės būklę atspindinčius leidinius, kurie užsakomi aukščiausios kvalifikacijos savo sričių žinovams. Vien Švedijos kultūros institutas per metus parengia daugiau nei 80 rimtų šalies kultūrą ir istoriją pristatančių leidinių, ką jau kalbėti apie atskirų kultūros organizacijų iniciatyvas. Tuo tarpu Lietuvoje kliaujamasi kitais dalykais - jei valdžia skirs pinigų kokiam iš dangaus nukritusiam projektui, tuomet bus pasirūpinta, kaip juos kuo skubiau ir lengviau “įsisavinti”. Tokio mąstymo ir veiklos įpročius išgyvendinti privalu.
Jaudina ir dar vienas dalykas: kad sveikintina žodyno kaita netaptų klastingu Trojos arkliu. Jei valstybės institucijos pamažu įtikės, kad kultūros pristatymu užsienyje rūpintis yra kokios nors mistinės rinkos ar galiausiai pačių kūrėjų reikalas, rezultatai gali būti apgailėtini. Norėtųsi nuoširdžiai viltis, kad nusikratydama kai kuriais susikompromitavusiais politiniais raktažodžiais, valstybė savo pareigos nenusikratys.
