Ir pramoginių renginių dalyvis, ir televizijos laidų vedėjas, ir aktorius, įkūnijantis garsųjį Lietuvos politologą peliuką Surskį, Algis Ramanauskas-Greitai “Omni laikui” atsidūsta - nors yra konservatorius, į bažnyčią nevaikšto (tiesa, Tėvynės sąjunga to ir neverčia daryti).
Jis atskleidžia, kurie Lietuvos politikai jam panašiausi į “peliukus”, ir prisipažįsta, ko nekenčia - žudančių deminutyvų. Jei nežinote, kas tai yra, skaitykite pokalbį ir niekada nevartokite jų sutikę Algį Greitai.
Esi konservatorius, tačiau prieš kelerius metus kritikavai konservatoriškas vertybes. Dabar mąstai kitaip? Ar tikrai viskas artima, ką sako konservatoriai?
Konservatoriškų vertybių tikrai nekritikavau. Gal kiek pasišaipydavau iš religinio fanatizmo, bet, dievaži, tai toli gražu nėra konservatoriška vertybė. Be to, dar “Radijo šou” laikais nuo manęs kliūdavo buldozeriniam, megztaberetiškam “patriotizmui”, kuris buvo ne kas kita kaip paprasčiausias šovinizmas. Tai taip pat neturi nieko bendra su konservatizmu.
Tai, ką sako Tėvynės sąjungos vadovybė, man yra artima. Va tik į bažnyčią niekada nėjau ir neisiu, nors jie to ir neverčia daryti. Beje, esu didesnis krikščionis už daugumą praktikuojančių katalikų.
“Gelbėtojas Gediminas Jaunius įrašytas į konservatorių rinkimų sąrašą, tavo pavardės nėra. Kodėl?
Dėl tam tikrų asmeninių sumetimų ir įsipareigojimų TV verslo partneriams to daryti negaliu. Beje, partiečiams sakiau ir sakysiu, kad nebūdamas Seime konservatoriškas vertybes tarp jaunų žmonių populiarinsiu kur kas efektyviau.
Mėgsti griežtus pareiškimus - gal tau prie širdies autoritarinės valdžios formos?
Ne. Man prie širdies humoro jausmas, sukombinuotas su trumpais drūtais tiesos (kaip aš ją suvokiu vienu ar kitu atveju, klausimu) pasakymais.
Sako, kad kai kurie žmonės tavęs bijo. Kodėl?
Nežinau. Reikėtų jų klausti.
Šiaip jau nepažįstamiems žmonėms darau niūraus asmens įspūdį, bet kiek pabendravę su manimi jie netrunka pastebėti, kad esu labai šiltas ir draugiškas.
Kita vertus, esu labai nepakantus kai kurių blogų įpročių ar tiesiog buitinio debilizmo apraiškoms. Pavyzdžiui, mane purto (o paslėpti to negaliu ir nematau reikalo), kai padavėja sako “litukai”, “sriubytė”, “atsiskaitysit kortelyte?” Tie žudantys deminutyvai... Juos vartojantiems žmonėms esu labai nedraugiškas ir nė kiek neabejoju, kad man išėjus jie pilna gerkle savo draugams ir artimiesiems skalambija, koks aš neva esu “pasikėlęs” ir arogantiškas. Nieko nepadarysi.
Kuris iš politikų labiausiai panašus į peliukų personažus?
Einoris, Veselka, Mazuronis. Maža jums beraščių klounų?
Kas tau yra peliukai? Kokią tiesą jie byloja?
Man peliukai yra “Dviračio šou” personažai, kuriuos įkūnyti “Dviračio” komanda patikėjo mums su Šapausku. Tai smagus ir neblogai atlyginamas aktoriaus darbas.
Kokią tiesą jie byloja, reikėtų klausti “dviratininkų”.
Šiaip mes su Šapu nemažai ir, manyčiau, sėkmingai tiems personažams pridedame spalvingų emocijų ir nuo savęs.
Ar lietuviai turi savo specifinį humorą?
Ne. Savo specifinį humorą turi tiktai britai, visa kita (“žydų”, “armėnų” ar “rusų”) man tėra mitas.
Kuris politikas sugeba geriausiai juokauti?
Vytautas Landsbergis, Rimvydas Valatka (nori jis to ar nenori, tam tikra prasme jis taip pat yra politikas).
Neblogai pavykdavo Rolandui Paksui, bet čia jau iš durnumo, netyčia.
Kas tau yra televizija?
Popkultūra geriausia šio žodžio prasme, darbas, gyvenimo būdas, šou. Televizija man yra ta vieta, kur aš pradėjau uždirbti normalius pinigus, o ne skatikus, kaip 1993-1995 radijuje.
Kaip vertini estus?
Man jie patinka. Rimtai. Kodėl klausi?
Todėl, kad daugelis lietuvių iš jų juokiasi. O dabar paklausiu: kuo labiau jautiesi - europiečiu ar lietuviu?
Garbės žodis, maždaug po lygiai. Ko gero, taip ir turėtų būti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])