5-osios Vilniaus Knygų mugės kviestinė žvaigždė, italų rašytojas Alessandro Baricco nebuvo įnoringas. Norėjo pamatyti E. Nekrošiaus spektaklį, bet pasitenkino Rimo Tumino spektakliu „Maskaradas”.
Italų kultūros instituto direktorė ir Italijos ambasados kultūros atašė Alessandra Bertini Malgarini, pristatydama svečią iš Italijos pažymėjo, kad "Alessandro Baricco yra novatorius, savo kūriniams pristatyti jis pasitelkia naujausias komunikacijos priemones ir netradicines formas. Romano “City” pirmasis skyrius pirmiausia pasirodė internete. Baricco vienas pirmųjų pradėjo su skaitytojais bendrauti per internetą. Noriai su skaitytojais bendraujantis, todėl ir dėl to jų taip mėgiamas. Jo TV laida virto intelektualia bendravimo priemone. Jis yra labiausiai į lietuvių kalbą verčiamas šiuolaikinis užsienio rašytojas. Baricco yra sakęs, kad rašo “romanus tarsi jie būtų didžiuliais šaldytuvais, į kuriuos jis sudeda visko po truputį tam, kad naktį galėtų numalšinti savo alkį”.
Alessandro Baricco:
- Labai smalsu būti Lietuvoje. Aš čia gerai jaučiuosi. Kai mane pristato viešumoje, atrodo, kad aš darau tik nuostabius dalykus, bet tai netiesa. Padariau daug prastų dalykų, tarkime parašiau keturis scenarijus, kurių nė vienas netapo filmu. Prieš penkis metus Romoje kartu su žymiausiu italų režisieriumi, tokiu itališku Nekrošiumi, sukūrėme spektaklį pagal mano genialią pjesę ir jis taip blogai nusisekė, jog jo rodymas tuoj pat baigėsi. Du metus su amerikiečiais dirbau ties romano „Šilkas“ ekranizacijos projektu ir nieko iš to neišėjo. Autoriaus gyvenimą sudaro patys įvairiausi dalykai, tačiau nė vienas nesame supermenais. Be abejo, tie kurie mus pristato, pateikia dalykus, kurie mums pavyko, o būtų įdomų, jei būtų atvirkščiai - pristatinėtų tai, kas nepavyko. Gyvenimas susideda iš sėkmių ir nesėkmių.
Kalbant apie mano kūrybą, „City“ galbūt geriausias romanas kurį aš parašiau. Jis susideda iš istorijų, kurias reikia suvartoti naktį vilkint pižama. Bendrai, kalbant apie knygas, aš manau, kad skaitymas yra vienumoje, slapčia atliekamas veiksmas, kai niekas mūsų nemato. Skaitymas yra ypatinga mūsų gyvenimo akimirka. Tarkime kažkuriuo gyvenimo momentu gulėdamas skaitai ir po to eini ir atsidarai šaldytuvą - man toks veiksmas labai patinka. Manau, kad mano skaitytojai būtent tai ir atranda mano knygose: atsidaro šaldytuvą, o jisai pilnas. Tai malonus jausmas. Šitaip jie gali turėti mažas naktines šventes vienumoje. O man patinka jiems gaminti šį valgį.
O dabar būtų geriausia, jei man užduotumėte klausimus, o jei ne - tai aš jūsų paklausiu ko nors. O tuo tarpu aš jūs nufotografuosiu. Manęs Italijoje visi klausinės "Kaip ta Lietuva?", todėl aš padarysiu nuotrauką, kad visi matytų.
-Tai kaip ta Lietuva?
-Sunku būtų paaiškinti. Pernai buvau nuvykęs į Uzbekistaną. Kaip įmanoma papasakoti kas yra Uzbekistanas? Sunku, nors apie Lietuvą truputį lengviau. Iš mano kelionių kažkas pasilieka mano knygose, kartais neatpažįstama forma. Visą laiką kažkas pasilieka, tai gali būti judesys, namas, balsas. Visa tai įaudžiama į istorijas, kurias rašau. Keliaudamas po pasaulį išlieki labai budrus, aiškiai viską suvoki. Po to viskas persimaišo ir gimsta istorijos. Galbūt, pavyzdžiui, jūsų atliktas gestas, kurį ką tik pamačiau, mano kitoje knygoje bus atliktas aštuonerių metų vaiko.
Rašytojo kūriniai dažnai statomi teatre ir apie tai kalbėdamas Baricco išsitarė, jog : "daugybę metų nepalankiai žiūrėjau į savo kūrinių teatrines inscenizacijas. Nes pradžioje visuomet jaučiuosi savo istorijos valdovu. Bijau, kad ji nebūtų neatpažįstamai pakeista. Tai panašus jausmas į tai, kuomet baiminiesi, jog tavo vaikai auga. Per pastaruosius keletą metų pripratau prie to, jog prie mano istorijų dirba kiti žmonės. Kalbant bendrai, manau, kad tai keblus dalykas. Visos mano istorijos, išskyrus specialiai teatrui parašytą "Novečentą", man atrodo sunkiai perkeliamos į sceną. Gal tai galėtų padaryti lietuviai? Jūs turite puikių aktorių, o režisieriai, kuriuos pažįstu mąsto taip, kaip ir aš - vaizdais. Italijoje egzistuoja lietuvių teatro legenda. Graži legenda. Būtent todėl, sužinojęs jog čia būsiu, pasiteiravau apie galimybę apsilankyti kokiame. Man patiko pati idėja patekti į tą patalpą, kurioje gimė kai kurie spektakliai, kuriuos mačiau Italijoje. Norėjau matyti publiką, kuriai buvo skirti šie spektakliai, žiūrovų veidus. Vakar kaip tik ir apsilankiau viename R.Tumino pastatyme, buvo smagu. Tai buvo tradiciškesnis pastatymas, nei tarkime Koršunovo ar Nekrošiaus, bet galima buvo pajusti visam lietuviškam teatrui būdingą sampratą. Ir ši samprata man patinka. Nepasakyčiau, kad labai mylėčiau teatrą. Italijoje teatras man nelabai patinka, o čia galėčiau eiti kiekvieną vakarą. Be to, čia man buvo verčiama, taigi galėjau sekti istoriją. Tarkime Italijoje Nekrošiaus spektakliai verčiami, bet kartais labai lakoniškai, todėl ilgai sėdime girdėdami vien tik lietuvių kalbą. Ir mums tai patinka. O kai jis pastatė vieną spektaklį su italų aktoriais - taip gražu nebuvo. Norėjome lietuvių kalbos. Aišku, ir aktoriai buvo prastesni.
Baricco apgailestavo, jog lietuvių literatūra beveik neverčiama Italijoje, todėl beveik nežinoma: "Labai mažai kas išversta. Tik sykį, prieš dešimt metų, kai vedžiau savo TV laidą apie man patikusias knygas, atsitiktinai perskaičiau keistą knygelę, kurioje buvo įvairių lietuvių autorių apsakymai. Labiausiai man patiko Sauliaus Tomo Kondroto „Saulėlydžių rinkinys“, dabar jis berods yra fotografas. Ir apie šį apsakymą papasakojau TV laidos metu. Ir visa Italija dėl šio apsakymo išprotėjo. Tik jį sunku buvo atrasti, nes knygą išleido maža leidykla, o ir rašytojo pavardę sunku buvo įsiminti. Iki šiol dar gaunu laiškų su klausimais kur galima gauti paskaityti šią knygą. Praėjus aštuoniems metams po laidos Kondrotas apie tai kažkaip sužinojo ir man parašė laišką, o aš su savo atsakymu jam uždelsiau dar šešis metus. Tai graži istorija, primena XIX a.
Apie filmą "Novečentas"
-Filmą „Novečentas“ pastatė labai talentingas italų režisierius, kaip menininkas jis labai skiriasi nuo manęs. Jis labiau melodramatiškas nei aš, tarsi svaresnis. Jis šią istoriją pavertė sava, taip ir turi būti - butų tiesiog bėda, jei jis mėgintų mane mėgdžioti. Jis turi būti tarsi vampyras, savo tikslams naudojantis mano gyvybę. Ir jei vadovaujamasi tokia nuostata, tuomet rezultatai yra geri. Šiaip ar taip, manau, kad yra geras filmas. Pagrindinį vaidmenį atliko garsus amerikiečių aktorius Timas Rothas. Pradžioje įsivaizdavau, kad jis bus visai kitoks, šiaip technine aktorystės prasme jis yra puikus aktorius. Bežiūrėdamas filmą po dešimties minučių aš prie jo pripratau ir jis tapo tikruoju Novečentu. Be to, esu matęs daugybę “Novečento” pastatymų teatre. Mačiau įvairius Novečentus: storus, plonus, ligotus. Tai mane kiek trikdė. Negalėčiau pasakyti kaip jis turėtų atrodyti.
- Ar dažnai pasijuntate gyvu klasiku?
- Tai sunkiai perprantamas dalykas. Tarkime Italijoje mano tris knygas galima nusipirkti nuolat. Galbūt tai kažkuria prasme reiškia tapti klasiku. Kai mokykloje vaikai mokosi apie tavo knygas, tikriausiai manai, kad esi klasikas. Tačiau aš manau, kad tai kur kas sudėtingiau, klasiko didybę gali suteikti tik laikas. O prie manęs galbūt tiesiog žmonės Italijoje priprato, bet būti klasiku yra kas kita.
Populiarumo našta rašytojo itin nevargina, nors jis ją itin svariai patyrė dvejus metus dirbdamas televizijoje: “Būti įžymiam yra puiku, bet niekuomet negali būti įžymūs iki galo. Populiarumas nėra labai vertingas rašytojui. Rašytojas turi būti ramus, šiek tiek liūdnas. Žodžiu tai ne man, todėl televiziją palikau. O šiaip man nelabai patinka kai mane Romoje fotografuoja vakarieniaujant su mergina.”
- Keisčiausia kritika, kokią teko išgirsti apie save?
- Sykį perskaičiau recenziją apie "City". Romane pirmose eilutėse du kartus yra veiksmažodis cagare - “šikti”. O knyga baigiasi viešo tualeto prižiūrėtojo samprotavimais apie tuštinimasį. Todėl kritikas parašė , kad tai yra šūdina knyga. Įdomu.
- Kaip vertinate Fredericą Beigbederį (dar vieną Knygų mugės žvaigždę, prancūzų rašytoją)?
-Kas toks? Nepažįstu... (Juokas)
Spaudos konferencijos įspūdžius aprašė “Omni laiko” žurnalistas Rimas Zakarevičius. Artimiausiomis dienomis skaitykite jo išskirtinius pokalbius su Alessandro Baricco ir Fredericu Beigbederiu.
