Tvoros
Kur mesi akį - tvoros, tvoros,
medinės, mūro, pintos iš vielų.
Jos neįveikiamos. Vienur - it pilys storos,
kitur - iš burbulų ir paistalų.
Vieni daugiau, kiti mažiau, bet tvorą
tikrai kiekvienas turim savyje.
Viens atsitvėręs orą, kitas norą,
o trečias - sąžinę, deja...
Ir feodalai šiuolaikiniai savo
valdas taip pat apjuosę tvoromis.
Jie mūsų Lietuvą dėl tų tvorų apgavo,
bet josios vaisiais neilgai ten mis.
Ir gėdą, bėdą, kur kasdien mus ėda,
tvora paslėpus gelbės laikinai.
Ir Lukiškių langelį, už kurio sėdėta,
signalizacija atskyrusi tenai.
Visur visur - vien visokiausios tvoros -
nuo vyro, nuo žmonos, vaikų.
Nuo mūs atsitveria jos žmogiatranius storus -
be tų tvorų jiems būt labai sunku.
Kiekvienas turime mes savo tvorą -
kas nuo vagių, kas nuo akių, o kas,
nuo vienas kito atribojęs dorą,
kaimynui duobę po tvora iškas.
Dabar didi tvorų mada užplūdo svietą.
Ir aš jom atsiskyriau nuo savęs
šiais posmais, rėkiančiaisiais daug kam veto,
kol plunksna ties Anapilio tvora atvės...
