Daiva NORKIENĖ
Mirtinos ligos akivaizdoje Lietuva drovi kaip mergaitė: apie AIDS ji bijo... žinoti. Sergantieji ir infekuotieji nedrįsta prisipažinti (ar ne todėl visi iki šiol daryti interviu buvo be vardų ir veidų?). Tik medikai net užkimdami šaukia tiesą, kurios užsimerkusiajam iš baimės nereikia.
Šiandien "Akistatoje" - akistata su tikruoju epidemijos "veidu".
AIDS ligonis: "Būčiau koręsis!"
Vilniuje, Kalvarijų gatvėje, gyvenantis Vladimiras K. serga AIDS. Išsilavinimas - aukštasis. Kodėl žmogus, puikiai suvokiantis būsimas atsivėrimo pasekmes ir tai, jog gali apkalboms pasmerkti artimuosius, mūsų skaitytojams parodė savąjį veidą?
- Apie AIDS problemą reikia šaukte šaukti! Ir ne anonimiškai, ne iš už širmos, kaip vienoje televizijos laidoje! Mūsų, sergančiųjų, žodis yra įtaigesnis, todėl privalome apie problemą kalbėti atvirai. Aš iš tiesų nesuprantu tų savo likimo draugų, kurie bijo viešumo: kas, jeigu ne mes, gali papasakoti apie išgyventas kančias, priversti susimąstyti?
Vladimiras yra narkomanas. Tiesa, negyvena gatvėje, tvarkingai rengiasi, turi rūpestingus artimuosius. Nebuvo narkotikams pinigų, apsivogė ir pernykštį rudenį sėdo į koloniją. Ten ir sužinojo lemtingą diagnozę.
- Buvo lapkritis, Pravieniškių kolonijoje šalta. O čia dar dėl narkotikų bado prasidėjo "lomkės". Slankioju pasieniais, dejuoju - kūną purto, "suka" kaulus. Man, kaip ir visiems nuteistiesiems, paėmė ištirti kraujo. Iki tol nė nenutuokiau, kad "nešiojuosi" mirtiną virusą. Vieną dieną atsidaro mūsų bendros kameros durys ir įeina prižiūrėtojas. Pakviečia atskirai pakalbėti. Sako, ar žinai, kad tu esi užsikrėtęs ŽIV? Man taip ir apsvaigo galva. Tuoj buvau perkeltas į specialų infekuotųjų skyrių, ten visi - su ta pačia problema. Bet paguosti likimo draugai nesugebėjo. Užėjo tokia juoda depresija, kad maniau, jog pasikarsiu.
Drebančiomis rankomis Vladimiras parašė nevilties kupiną laišką motinai: "Mama, aš infekuotas ŽIV. Tu juk žinai, kad esi man labai labai brangus žmogus... Suprantu, kad ne taip, kaip mokei, gyvenau. Bet jeigu dabar mane atstumsi, tai aš nusižudysiu!"
Mamos... Moterys... Jos visame pasaulyje tokios pačios: kiek kartų praradusios viltis, mirtinai įskaudintos ir išverkusios visas ašaras tave keikė prakeikė. Bet ateik pas jas priblokštas, apgailėtinas it gatvės šunėkas - iš visų jėgų glaus prie sudiržusios nuo skausmo širdies Vladimiro mama neilgai trukus atrašė: "Sūneli, sūneli... Na, kokias paikystes tu čia rašai. Kaip galėtum numirti, jeigu esi mums visiems labai reikalingas? Laukiame tavęs grįžtančio ir labai pasiilgę... Užsikrėtei... Ką dabar padarysi. Tai - ne pasaulio pabaiga".
Vladimiro laukė dar vienas "siurprizas". Į specialųjį kolonijos skyrių atvažiavo gydytoja Julija Rakickienė - pasikalbėti, paklausti apie savijautą, paimti tyrimams kraujo. Laboratorijoje nustačius žmogaus imunodeficito viruso koncentraciją kraujyje paaiškėjo: pacientas - ne tik viruso nešiotojas, bet jau serga AIDS! Tai paskutinė ligos stadija, paprastai netrukus besibaigianti mirtimi.
Apšlapino kruviną švirkštą
Šių metų gegužės 2-ąją atsivėrė Pravieniškių kolonijos durys: Vladimirui, kaip neišgydomai sergančiam, buvo dovanota laisvė. Žmogus, be mamos ir sesers, neturintis kitos šeimos, grįžo prie įprastos gyvenimo formulės: pinigų paieškos - taboras - narkotikai - paieškos. Daugeliui žmonių skausmas ar kokia lemtinga žinia gyvenimą perskelia pusiau: į "iki" ir "po". Mūsų herojaus egzistencija nesimaino. Jokių AIDS požymių dar nejaučiąs.
Tačiau kai kas Vladimiro gyvenime vis dėlto pasikeitė: juo rūpinasi artimieji, AIDS centro ambulatorinės priežiūros skyriaus vedėja Julija Rakickienė. Jį mokė: tau sunku, bet padaryk viską, jog neužsikrėstų kiti. Pirmiausia, sulaužyk ir išmesk panaudotus švirkštus, kad nepaimtų likimo brolis. Antra, jei matai, kad tabore (ar kitame "taške") nesilaikoma elementarių saugumo taisyklių, sudrausmink, įspėk draugus. Kai išleistas iš kolonijos atėjo į taborą narkotikų, Vladimiras visus "taško" lankytojus įspėjo: "Aš esu infekuotas ŽIV!" Narkomanai taupydami (tabore vienas švirkštas kainuoja litą) įpratę šias vienkartinio naudojimo priemones paversti daugkartinėmis. Tarpusavyje vieną kruviną švirkštą kartais dalijasi visas būrys. Vladimiras ne tik atvirai visiems pranešė apie save (atseit saugokitės), tačiau vieną sykį demaskavo nesąžiningą infekuotąjį.
- Žinojau, kad vienas narkomanas yra infekuotas ŽIV, - prisimena Vladimiras. - Žiūriu, jo panaudotą švirkštą sau į veną bedžiasi draugas, eilėje laukia kitas... Sakau: "Vyrai, ar jūs žinote, jog jis užsikrėtęs mirtina liga? Nežinot? Tai va! O jums gaila pinigų atskiram švirkštui..."
Mikutis
Lietuvoje, laimė, nėra nė vieno ŽI virusu infekuoto kūdikio. Nors, pasak gydytojos Julijos Rakickienės, net šešios šeimos, kuriose tėvas infekuotas ŽIV, "suplanavo" ir pasigimdė vaikus. Likimo valia, visi mažyliai gimė sveiki! Jų mamytės taip pat kol kas sveikos (tiesa, dviejų tėvelių jau nebėra gyvų).
Pati jauniausia Lietuvoje ŽIV auka yra šešiolikos metų vilnietis narkomanas, užsikrėtęs prieš dvejus metus. Taigi keturiolikos!
Mikas (vardas pakeistas) augo be motinos, ji, narkomanė, mirė nuo kraujo užkrėtimo. Mikutis devynerių jau vartojo raminamąsias tabletes (sedukseną), vienuolikos metų rūkė "žolę", o sulaukęs dvylikos dar "patobulėjo" - pradėjo vartoti opiatus. Šiandien jo dienos liūdnos ir nereikšmingos: vagia, svaiginasi, retsykiais paguli visiems žinomoje Naujosios Vilnios ligoninėje, tačiau medikamentai ir profesionalų priežiūra "nebeįdeda" to, ką išstūmė nuo kūdikystės vartojami kvaišalai. Kai pažįstami paklausia, kodėl šis, toks gražus ir jaunas, pradėjo vartoti narkotikus, atsako: "Buvo labai smalsu sužinoti, kas per dalykas, nuo kurio pasimirė mano mama". Jauno žmogaus egzistencija apgailėtina: vaikšto šlubuodamas, sutinusiomis žaizdotomis kojomis. Globėjai parodė namų duris - leidžia ateiti tik pernakvoti.
Tačiau, nepaisant viso jo padėties beviltiškumo, Mikutis galėtų visuomenei teikti naudą ir atrasti save. Kas, jei ne jis, galėtų eiti su kolegomis į mokyklas pasakoti paaugliams apie narkotikų žalą ir pasekmes? Jo gyvenimo patirtis - siaura, tačiau sukrečianti.
Užsimerkia ir ruošiasi mirčiai
Lietuvos AIDS centro ambulatorinės priežiūros skyriaus vedėja Julija Rakickienė "Akistatai" atskleidė, koks yra tipiškas ŽIV infekuotas lietuvis. Koks anglas ar prancūzas reguliariai laksto tikrintis dėl galimos ŽIV infekcijos ir rūpinasi savo sveikata, o mūsiškiai... bijo.
- Įsivaizduokit, - pasakojo J. Rakickienė. - Išsitiria žmogus kraują, sužino, jog yra infekuotas, ir dingsta. Pirmiausia mano, kad Lietuvoje medikai - kvaili, aparatūra - bloga, taigi visa yra "neįmanoma" ir "netiesa". Tada pilietis keliauja į kitą miestą ir pakartoja tyrimą. Jei atsakymas teigiamas, seka mintis: "Aha! Užsikrėčiau! Vadinasi, tuoj mirsiu". O jau tada žmogelis nusiperka butelį ir pusmetį laisto savo skausmą.
Po to ateina praregėjimas. Nedrąsiai žmogus ateina į AIDS centrą pasižvalgyti. Labai humaniškai ir švelniai (tai - narkomanų ir infekuotųjų žodžiai) gydytojai J. Rakickienei nesunku "prisijaukinti" infekuotąjį. Po pirmųjų pokalbių tampa lengviau bendrauti, įsidrąsinę ligoniai skambina net vidury nakties, o kartą einančią pro Lukiškių aikštę "pasveikino" iš aukštybių atsklidęs šauksmas: "Gydytoja! Gydytoja! Laba diena, kaip sekasi?" Pasirodo, "mylintys pacientai" sveikino pro kalėjimo langą.
Kad infekuotuosius panika apima be reikalo, medikė išaiškina greit. Vienas sostinėje gerbiamas vyras, sužinojęs diagnozę, metė darbą, nusipirko laidotuvėms kostiumą ir nuo ryto lig vakaro gerdamas ėmė laukti, kol reikės gulti į karstą. Mėnesiai bėga, o jis vis nemiršta ir nemiršta. O čia dar draugas pakvietė į vestuves. Skambina gydytojai: "Daktare, ar aš galiu su tuo kostiumu eiti į puotą?!" Ponia Julija net atsilošė iš nustebimo. "O kodėl ne?" O infekuotasis: "Taigi aš greitai mirsiu ir artimiesiems reikės pirkti naujas įkapes. Šitas jau bus "panaudotas"!
Didžiausia mūsų bėda, kad mes bijome netgi žinoti apie AIDS. Apie problemą kalbėti. Skaityti. Šviestis. O iš žiedu mūsų šalį apsupusio "fronto" (Baltarusija, Kaliningradas, Rusija, Ukraina) jau atslenka pavojingo ŽI viruso-mutanto banga. Viruso, plintančio daugiausia lytiniu keliu.
Naujausia žinia iš Lietuvos AIDS centro: jau įmanoma, kaip ir Vakaruose, užtikrinti, jog infekuotos mamos pagimdytų sveikus vaikus. Paprastai šiuo atveju gimsta iki 30 procentų infekuotų kūdikių, o nėščiajai vartojant specialius medikamentus, naujagimių užkrėtimo tikimybė sumažėja iki 2 procentų. Vilnietės nėščiosios dėl nemokamų tyrimų ir gydymo gali kreiptis adresu Vytenio 59/37. Nemokama telefono linija (8*800) 0 11 11. Kitų miestų ir rajonų gyventojos turėtų kreiptis į savo moterų konsultacijas, kad jų kraujo tyrimai būtų persiųsti į šią AIDS centro laboratoriją. Lietuvoje infekuotųjų skaičius artėja prie keturių šimtų, nemaža dalis - moterys.
