Politinių sukrėtimų virtinės, prasidėjusios dar pernai spalį, pabaigos, deja, nematyti. Galima tik spėti, kad šio neramaus politinio spektaklio kulminaciją galiausiai išvysime tik per ateinančius Seimo rinkimus. O dabar dėl tariamos kelių Seimo narių korupcijos išgyvename dar vieną politinę sumaištį.
Šį antradienį Seimas atsisakė panaikinti imunitetą trims savo nariams, įtariamiems kyšininkavimu. Tai nevienareikšmiškas sprendimas, sukėlęs nemažą įtampą tiek visuomenėje, tiek pačiame Seime. Artūras Paulauskas netgi paskubėjo pareikšti, kad priėmęs tokį sprendimą Seimas pasirodė iš blogiausios pusės.
Iš tikrųjų pastarojo meto įvykiai vargu ar pridės Seimui daugiau populiarumo. Tačiau ar verta kaltinti visą Seimą už tai, ir ar pagrįsta įtarti, kad “visi seimūnai yra vagys, todėl ir “pridengė” savo įklimpusias kolegas”?
Mano nuomone, neigiamam Seimo sprendimui įtakos turėjo keletas veiksnių.
Pirmiausia, didžioji dauguma Seimo narių neturėjo jokios patikimos informacijos, kad galėtų laisvai apsispręsti leisti ar ne panaikinti teisinę neliečiamybę trims savo kolegoms. Išskyrus tuos, kurie dalyvavo Algimanto Salamakino vadovaujamoje komisijoje, kitiems Seimo nariams nebuvo pateikta nei kokių nors telefoninių įrašų, nei dokumentų, nei konkrečių faktų, kurie galėtų patvirtinti pareikštus įtarimus. Vien tik gandų ir nuogirdų tikrai neužteko. Dar daugiau, pačios komisijos nuomonė anaiptol nebuvo vieninga. Ypač turėjo trikdyti tai, kad tik septyni komisijos nariai pritarė prokuratūros prašymui, tuo tarpu ir komisijos pirmininkas, ir jo pavaduotojas bei dar keletas garbių jos narių balsavo prieš. Tokios dviprasmiškos ir visiškai neaiškios komisijos darbo išvados negalėjo neatsiliepti galutiniam Seimo sprendimui, kai prokuratūros prašymui patenkinti pritrūko balsų.
Kita vertus, galima teigti, kad toks galutinis rezultatas jau iš pat pradžių buvo “užprogramuotas” STT ir kitų teisėsaugos institucijų prieštaringai vertinamų veiksmų. Kone visuotinai sutariama, kad Prezidento rinkimų išvakarėse specialių tarnybų įvykdyti dokumentų poėmiai ne tik kad sukrėtė visą šalies politinę sistemą ir galėjo nulemti rinkimų rezultatus, bet ir žymiai pakenkė pačiam tyrimui, kadangi jis nuo pat pradžių tapo visiškai politizuotas. Taip ir niekas neįrodė (net nesistengė to daryti), kad atlikti kratas neišvengiamai reikėjo būtent tuo metu, užuot palaukus rinkimų pabaigos.
Šiandien mes matome šių neatsakingų veiksmų pasekmes. Bylą politizavus ir privertus Seimą skubėti, tiesa išsiaiškinta nebuvo, o įvesta tik dar daugiau politinės sumaišties. Tai dar kartą verčia kelti klausimą, ar nereikėtų žymiai stipresnės demokratinės teisėsaugos institucijų kontrolės, užkertančios kelią įvairioms manipuliacijoms, kai teisėsauga pradeda tiesiogiai dalyvauti politiniame procese.
