Trisdešimt penktoji diena
Aš nepatenkintas tempu, kuriuo judu pirmyn, tad nusprendžiu po truputį eiti ir naktimis. Taigi iriuosi pirmyn su kardu rankoje ir šviestuvu ant kaktos. Kairiąja ranka skiriu kelią pastojančią augmeniją ir nepamatau gyvatės. Tiesa, pajuntu kažkokį cvaktelėjimą į mažąjį pirštelį, tačiau tai ne pirmas kartas - patyriau ne tokių įdūrimų ir įdrėskimų: šiurkštūs medžių kamienai, spygliuotos šakos ir t. t. Aš žinau, kad kai kurios mažosios gyvatės įgelia taip staigiai ir neskausmingai, kad vos pajunti. Tačiau aš toks subadytas ir apdraskytas, kad į tai nebekreipiu dėmesio.
Po kelių minučių viską pradeda gaubti migla. Galva svaigsta. Tikriausiai tai dėl nuovargio. Visą laiką jaučiuosi toks išsekęs, kad pradedu nebeatskirti, kuri mano fizinė reakcija normali, o kuri ne. Deja, šis pojūtis stiprėja. Matau vis prasčiau. Be to, nebejaučiu savo rankos. Pačiupinėju ir per akis užtraukusią miglą pamatau, kad ji sutinusi. Šį kartą nebėra jokių abejonių: įgėlė gyvatė.
Tučtuojau sustoju. Būtina skubiai atsigulti. Šiaip taip pasikabinu hamaką. Peiliu apipjaunu gyvatės įkirtimo vietą, kad nubėgtų kraujas. Veidas taip pat darosi nejautrus.
Gyvačių nuodai veikia labai įvairiai. Nuo vienų žmogus tampa hemofiliškas ir mirtinai nukraujuoja. Kiti paveikia nervų sistemą arba kraujagysles, kurios pasidaro labai pralaidžios, ir įvyksta vidinis kraujavimas. Kartais taip paveikiama oda, kad pro ją tiesiog ima veržtis kraujas...
Nesu gyvačių specialistas, todėl man visos jos atrodo nuodingos. Aš jų vengiu arba jas valgau. Pažįstu boa, žaliąją ir juodąją mambą, kobrą, Gabono angį... Tačiau tai Afrikos gyvatės.
Žinau, kad nuodai neturi pasiekti širdies, tad išsitiesiu savo hamake, o ranką nuleidžiu žemyn. Taip pat žinau, kad turiu kiek tik įmanoma sulėtinti širdies plakimą ir gerti kuo daugiau vandens.
Atrodo, pirmą kartą per visą kelionės laiką mane apima baimė. Dabar niekas nebepriklauso nuo manęs. Nežinau savo ateities, nes neaišku, kokia gyvatė įkirto, todėl gyvensiu arba mirsiu. Jeigu nuodai manęs nenuvarys į kapus, kiek laiko šitaip gulėsiu? Žinau, kad nesulauksiu pagalbos, kad niekas manęs nenuveš į ligoninę. Tokiomis aplinkybėmis mirsiu iš bado ir troškulio...
Aš beveik aklas. Mano veidas suglebęs ir pusiau paralyžiuotas, o ranka panaši į amerikietiškojo futbolo kamuolį. Esu visiškai nusilpęs. Bandau užmigti, kad dar labiau sulėtėtų širdies plakimas, tačiau negaliu. Per daug bijau nugrimzti į miegą, nes nežinau, kas atsitiks man užmigus. Galėčiau išsiristi iš hamako ir radijo bangomis įspėti išorinį pasaulį apie savo artėjančią mirtį, tačiau tai tebūtų mandagus gestas - mano šeima neliktų visiškoje nežinioje, nes joks sraigtasparnis nesurastų manęs džiunglėse...
Kitą dieną ne ką geriau. Vandens atsargos baigiasi...
Toliau - dar blogiau. Netekau daug skysčių ir visur neapsakomai skauda. Raumenys apie įgėlimo vietą genda ir krinta gabalais. Kai kuriuos pats nupjaunu, tačiau tada pradeda kraujuoti. Kai kraujas sukreša, vėl krapštau, valau ir vėl kraujuoja. Rodos, tai niekada nesibaigs...
Trečiąją dieną pajuntu nežymų palengvėjimą. Mano organizmas tikriausiai pradėjo gaminti antikūnus... Regėjimas atsistato. Veido jautrumas - taip pat. Rankos sutinimas atslūgsta...
Po keturių parų pajuntu, kad vėl galiu leistis į kelią. Žinoma, galėčiau vykti iš karto, tačiau manau būsiant protingiau pailsėti ir sukaupti jėgas. Kas iš to, jeigu vieną ar dvi valandas paėjęs nugriūčiau? Tai būtų tik laiko gaišinimas.
Praėjus penkioms paroms po gyvatės įkirtimo susikraunu kuprinę ir keliauju per džiungles toliau. Esu nusilpęs, todėl greitai pavargstu ir po pusdienio sustoju pailsėti. Kas žino, gal šis priverstinis poilsis paveikė teigiamai? Nusprendžiau nuo šiol naktį per džiungles neiti. Anksčiau atsikelsiu, dieną eisiu nesustodamas, gerai maitinsiuosi ir padarysiu viską, kad būtų gera sveikata. Sustosiu vakarop, kad galėčiau išsirinkti kuo geresnę vietą stovyklavietei. Tai turėtų padėti išvengti naujų nelaimių...
Keturiasdešimt pirmoji diena
Aštuonias valandas einu nesustodamas. Staiga į džiunglių klegesį įsilieja kažkoks neaiškus ir kartu lengvas garsas. Upė. Ji teka kažkur netoliese, atsimušdama į nugludintas uolas ir sukeldama ausiai malonų garsą.
Pasuku jos kryptimi, iš anksto visu kūnu pajusdamas vandens gaivumą. Keli nekantrūs kardo mostelėjimai ir ji - priešais mane. Vandeninga, raibuliuojanti saulės atspindžiais. Nusimetu kuprinę, nusirengiu ir šoku į vandenį. Jeigu pasaulyje yra absoliuti laimė, tai ji turėtų būti panaši į tai, ką jaučiu tą akimirką.
Teigiama, kad Amazonės vandenyse knibžda piranijos. Tai tiesa. Sakoma, kad jos puola žmones, o taip juk nėra. Na, beveik... Mažos žuvelės yra įprastinis piranijų meniu ir žmogaus kūnas joms nekelia jokio apetito, išskyrus kai kuriuos atvejus. Lietingojo sezono metu Amazonės vanduo pakyla iki penkiolikos metrų. Jam nusekus susidaro didžiuliai ežerai, į kuriuos nebepatenka nei gėlas vanduo, nei žuvys. Juose įkalintos piranijos greitai pritrūksta maisto. Kaip tik tada jos ir užpuola tą, kuriam šauna į galvą nevykusi mintis paplaukioti tokiame vandenyje. Norint šiame regione perplaukti ar perbristi ežerą, būtina žinoti, ar jis nesusidarė upės atoslūgio metu...
Dekoracijos pasikeitimas man suteikia galimybę pakeisti meniu. Buvau įsitikinęs, kad Amazonės džiunglėse visada galima prieiti upę, tad iš namų pasiėmiau tinklą žvejybai. Paruošęs stovyklą nakčiai, tarp dviejų vandenyje mirkstančių medžio šaknų ištempiu tinklą. Mano apskaičiavimais, vandens srovė turėtų įvaryti į tinklą žuvų ir neleisti joms iš jo išplaukti. O žuvų - daug ir įvairių! Aš kuo ramiausiai užmiegu, tikėdamasis stebuklingo laimikio.
Rytą manęs laukia didžiulis nusivylimas. Tinkle tėra keletas žuvų ašakų ir... didžiulė skylė. Nesunku suprasti, kas atsitiko. Pirmosios į tinklą pakliuvusios žuvys pradėjo panikuoti ir bandė išsivaduoti. Neįprastas vandens kunkuliavimas priviliojo piranijas, kurios vietoje manęs surijo mano pusryčius, o pasisotinusios aštriais dantimis pragraužė tinklą ir nuplaukė.
Materialiniai nuostoliai neturi reikšmės. Per gerą valandą sutaisau tinklą, vėl įmerkiu į vandenį, o pats atsisėdu šalia prižiūrėti. Vos į tinklą pakliūva žuvis, čiumpu ją piranijos vikrumu ir metu į krantą.
Slenka dienos. Kartais prieinu bananmedžius, kurie paįvairina mano racioną. Saulė ir lietus pakaitomis degina ir gaivina mano veidą bei kūną.
Prieš išvykdamas (tai buvo taip seniai!) paskaičiavau, kad džiunglėse praleisiu keturis mėnesius. Brovimasis per šį pragarą tiek visko išmokė, kad tapau tikra troškimo išgyventi mašina. Taigi aš taip lėtai judu pirmyn, kad kartais atrodo, jog stoviu vietoje. Lėtai, tačiau vis tiek artėju prie Kolumbijos sienos...
Vieną rytą Apūrės upės vandens spalva pasikeičia. Ji daug šviesesnė, tiesiog balzgana. Žinau, ką tai reiškia: viename jos krante Brazilija, kitame - Kolumbija.
Praėjus lygiai šimtui aštuonioms dienoms, kai iškeliavau iš Macapos, prieinu savo pirmąjį pasienio postą. Pamilau džiungles ir širdies gilumoje tikiuosi, kad ir jos man pajuto tą patį. Vakar vakare savo užrašų knygelėje parašiau, kad jau dabar liūdžiu dėl jų. Žinoma, Kolumbija - taip pat džiunglės su upėmis, tačiau kol kas dar nežinau, kad ten manęs tyko kiti pavojai: prekeivos narkotikais, reguliariosios armijos kariai ir specialieji amerikiečių būriai... Panerdamas irklus į Kolumbijos vandenis negaliu atsikratyti liūdno jausmo, kad visiems laikams palieku Edeno sodą...
