Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Kai dar metų pradžioje draugė užsiminė vėl užsisakiusi poilsinę kelionę į Turkiją, be galo nustebau. Mat, kiek pamenu, šioje šalyje ji jau poilsiavusi bent kelis kartus! Draugė nusikvatojo: o kas, girdi, čia tokio - Valdas Adamkus keliolika metų iš eilės atostogaująs toje pačioje Meksikoje... Tikrai, o kodėl ir man nepasižiūrėjus, kas šioje Vidurio Azijos šalyje per kelerius metus pasikeitė? Juolab kad nuo iš anksto suplanuotos kelionės į Graikijai priklausančią Kretos salą atbaidė prieš pat mano atostogas čia užregistruotas nemenkas žemės drebėjimas... Taigi be galo nudžiugau vienoje iš kelionių agentūrų dar suradusi laisvų vietų lėktuve, skrendančiame į Antaliją, ir po kelių dienų jau mėgavausi karšta Turkijos saule ir krištolinio skaidrumo Viduržemio jūros vandeniu...
Turkijoje poilsiauti pigiausia?
Kodėl tarp lietuvių turistų Turkija yra tokia populiari? Svarbiausia Turbūt - pinigai. Turkijoje, palyginus su kai kuriomis kitomis šalimis (Ispanija, Graikija, Kipru, Kroatija), yra pigesni ir viešbučiai, ir pramogos, ir aptarnavimas. Tiesa, Alanijos regione (Turkų Rivjeros rytinėje pakrantėje) viskas yra pigiau nei Kemero pusėje (vakarinėje Rivjeros dalyje) ar Marmaryje, mat pastaruosiuose kurortuose kur kas daugiau žalumos, gražiau, todėl jie labiau mėgstami užsieniečių poilsiautojų. Antras dalykas, kodėl turistus taip traukia Turkija, matyt, yra begalinis vietos gyventojų nuoširdumas, draugiškumas.
Turkijoje geriausia rinktis viešbutį su prierašu "viskas įskaičiuota", nes tai reiškia, kad būsite maitinami mažiausiai tris kartus per dieną, be to, nuo ryto iki vėlaus vakaro kiek širdis geis galėsite pliumpti bet kokius vietinės gamybos gėrimus - pradedant vaisvandeniais, baigiant rakija, konjaku. Nusipirkus kelionę į viešbutį, kuriame patiekiami tik pusryčiai ir vakarienė, reikėtų mokėti ne tik už pietus, bet ir už vakarienės metu užsakomus gaiviuosius ar alkoholinius gėrimus, o tai restorane, su antkainiais, atsieina ne tiek mažai. O jei dar prisiminsime, kaip nuvargina nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro tvoskianti saulė, suprasime, kad gėrimų per dieną tektų išgerti ne kelias stiklinaites, o kelis litrus. Grįžtant į Lietuvą vienas bendrakeleivis prasitarė vieną be galo karštą dieną išmaukęs net... 24 bokalus alaus! Bepiga "alintis", kai nereikia mokėti - jis taip pat gyveno viešbutyje su nuoroda "viskas įskaičiuota".
Na, o rašant apie turkų nuoširdumą, draugiškumą ir paslaugumą derėtų pripažinti, jog kartais šios vietos gyventojų savybės net pradėdavo erzinti. Ypač vaikštinėjant smulkiomis parduotuvėlėmis nusėtomis miestelio gatvelėmis, kuomet kas porą metrų stovį prekybininkai vos ne už skverno tempdavosi į savo "apartamentus", įkyriai siūlydavo firminės turkiškos obuolių arbatos, kavos, koka kolos ar kai ko stipresnio ir bandydavo įpiršti vienokią ar kitokią prekę - visai nesvarbu, ar ji tau patinka, ar patrauklios išvaizdos, ar apskritai reikalinga. Beje, turkas visiškai nereaguoja, jei prisiekinėji lygiai tokį pat suvenyrą ar juvelyrinį dirbinį jau įsigijusi. Pareiškiama, kad būtent pas jį prekės geriausios, gražiausios ir kokybiškiausios, ir toliau giedama ta pati giesmė - pirk, ir gana! Kitoje parduotuvėlėje - vėl ta pati daina...
Vienoje tokioje sidabro dirbinių parduotuvėlėje draugė nusižiūrėjo sidabrinių papuošalų komplektą - kaklo vėrinį, apyrankę, žiedą ir auskariukus. Tiesa, žiedas buvo kiek per mažas. "No problem!" - delnais suplojo parduotuvėlės bosu prisistatęs juočkis, vardu Mustafa, ir po kelių minučių žiedas ant prekystalio gulėjo padidintas. Šis komplektas, teisybė, kainavo nemenką sumą, tačiau už tokį grožį negaila ir 98 JAV dolerių (nusiderėjus). Tik štai viešbutyje draugė darsyk sumanė pasidžiaugti įsigytais papuošalais ir labai nuliūdo pamačiusi, jog sugedęs vieno auskaro užsegimas. Štai tau ir geriausia kokybė... Mažai tikėdamosis, kad nekokybišką dirbinį pavyks išmainyti į kokį kitą papuošaliuką (apie pinigų atgavimą neturėjome nė minties), vis dėlto nukulniavome pas Mustafą.
- O, atleiskit, šiuo metu boso nėra, nežinau, ar bus ir vakare, - pagaliau supratęs, ko iš jo norime, ir, ko gero, pamiršęs prieš porą valandų gyręsis pats esąs parduotuvės savininkas, lėtai išlemeno Mustafa. - Aš tai jau nieko negaliu padėti - pinigai "įmušti" į kasą (nors nė pas vieną prekeivį neteko matyti kasos aparato). Reikėjo žiūrėti kai pirkote...
Nepaprieštarausi - reikėjo žiūrėti. Tačiau, kita vertus, pardavinėjant tokius dirbinius vargu ar galima girtis gaminių kokybe, rodyti neva tai patvirtinančius popierius, kažkokius diplomus! Mūsų laimei, kaip tik tuo metu, kai jau ruošėmės nieko nepešusios suktis lauk, tarpdury pasirodė... tikrasis bosas! Suleimanas atidžiai išklausė mūsų skundą ir ne tik pakeitė nekokybišką gaminį į kitą, bet dar ir paliepė Mustafai sugrąžinti kainų skirtumą!
Kainos kyla greičiau nei krinta lyros kursas
Kai Turkijoje lankiausi prieš porą metų, vieną JAV dolerį buvo galima išsikeisti į 625 000 Turkijos lyrų. Per šį laiką vietinės valiutos kursas smarkiai nukrito - dabar JAV doleris "kainuoja" vieną milijoną 400 000 lyrų. Per savaitę lyra nusmuko dar pusantro šimto tūkstančių.
Į pinigų kurso pasikeitimus prekybininkai reaguoja žaibiškai - vos tik bankuose lyros ir dolerio santykis pasikeičia, iškart pakeičiamos ir prekių kainos. Antai pusiaudienį vienoje alkoholinių gėrimų parduotuvėlėje už butelį turkiško likerio sumokėjau puspenkto milijono Turkijos lyrų, o po poros valandų tame pačiame "markete" ant tokio paties likerio butelio jau buvo užklijuota visu milijonu lyrų didesnė kaina. Buvo pabranginti ir saldumynai, vaisiai, daržovės, vaisvandeniai.
Šiuose reikaluose neapsižioplina ir privatūs prekeiviai - jei už išsirinktą prekę mokėsi lyromis, klosi vienokią sumą, jei JAV doleriais ar eurais - jau kitokią (lyros atžvilgiu). Bet kuriuo atveju, žinoma, išloš prekybininkas. Pavyzdžiui, didelis raštuotas medvilninis kilpinis rankšluostis įkainotas 18 JAV dolerių, arba 20 eurų, arba... tiek milijonų Turkijos lyrų, kad šį jų kiekį pavertus doleriais, tektų pakloti jau per 20 "žaliųjų". O štai jei prekeiviui prisieina atiduoti grąžos, perkančiajam stengiamasi įbrukti lyras, bet vienas JAV doleris prilyginamas tik vienam milijonui... Ne vienas turistas vėliau guodėsi apsukruolių buvęs prigautas, mat gavus keliasdešimt milijonų lyrų sunku iškart susigaudyti, kiek tai būtų JAV doleriais ar eurais.
Beje, kol JAV dolerio kursas Lietuvoje yra dar šiek tiek didesnis negu euro, į Turkiją labiau apsimoka vežtis pastarąją valiutą, nes daugelyje vietų (net ir Antalijos oro uoste veikiančioje valstybinėje "Duty free" parduotuvėje) šie pinigai lyginami santykiu 1:1. Tiesa, kai kuriuose Kemero restoranuose JAV doleris vertinamas šiek tiek daugiau nei euras. Pavyzdžiui, šalia mūsų viešbučio veikiančiame jūros gėrybių restorane, kaip skelbė iškaba, už salotų su tunu porciją, žuvies kepsnį ir vyno taurę (arba bokalą alaus) reikėtų sumokėti 25 JAV dolerius arba 28 eurus (ar netiesa, kad žymiai patogiau ir taupiau rinktis viešbutį, kuriame "viskas įskaičiuota"?). Jei paplūdimio restoranėlyje pageidausite tik stiklinaitės koka kolos, puodelio kavos ar alkoholinio kokteilio, sumokėsite atitinkamai 2, 4 arba 10 milijonų lyrų (arba 2, 4 ar 10 JAV dolerių, dažniausiai - po tiek pat ir eurų).
Niekas niekur neskuba
Tipinis azijiečių būdo ir elgsenos bruožas - niekur neskubėti. Nėsyk neteko matyti bėgančio ar bent greitai žingsniuojančio turko. Visi jie, nesvarbu, ar dirba, ar ilsisi, ar deginantis pusiaudienis, ar vėjuotas, taigi ir ne toks karštas vakaras, vaikšto lėtai, monotoniškai, vos vilkdami kojas. Viešbučio aptarnaujantis personalas (barmenai, nešikai, apsaugininkai), nors ir degina per 40 laipsnių karštis, nevaikšto įsispyrę į šlepetes ar basutes - avi tik uždarus, dažniausiai juodos spalvos batus. Tiesa, prie baro visą dieną mindžikuojantis oficiantas, kaip atsitiktinai pastebėjome, sukiojosi basas...
Nors didžioji dalis darbuotojų Turkijoje - vyrai (moterys turkės sėdi namuose ir auklėja vaikus bei, anot turkų, leidžia vyrų uždirbtus pinigus), teko matyti ir kelias dirbančias moteriškaites. Viena jų - to paties viešbučio, kuriame buvome apsistojusios, picų ir blynelių kepėja, kelios - kambarinės. Jos, žinoma, irgi niekur neskuba. Štai picų kepėja į savo darbo vietą atlinguoja apie dešimtą valandą ryto. Lėtai pasitvarko nuo galvos turbūt dieną naktį nenurišamą skarą, įsitaiso ant minkšto suoliuko, kampe stovinčia šluota prasišluoja apšiurusiu kilimu dengtas grindis, po to ta pačia šluota - ir elektrinę blynų kepimo krosnį... Dar kiek pasvajojusi šluotą deda į tą patį kampą ir iš paruoštos tešlos pradeda formuoti blynus, kuriuos čia pat meta ant įkaitusio metalo. Kai vienas to blyno šonas apkepa, kepėja susiieško kitame patalpos kampe stovintį pagalį ir juo blyną apverčia. Iškepęs blynas tuo pačiu pagaliu pastveriamas ir nusviedžiamas ant... grindų. Na, žinoma, prieš tai ant kilimo patiesus baltą audekliuką... Monotoniškas procesas kartojamas, kol išauga didžiulis blynų ar picų (po du sukeptų blynų, vieną aptepus įdaru) kalnas. Per šį laiką kepėja ne kartą paima tą pačią šluotą (kuria, kaip minėta, darbo pradžioje apsišlavė grindis) ir perbraukia per įkaitusią krosnelę - kad neliktų degėsių... Čia pat prie baseino ant gultų įsitaisę poilsiautojai tokių kepinių gali šveisti į valias. Tačiau norinčiųjų ne tiek daug. Atbaido primityvus, antisanitarinis blynų kepimo procesas. O štai puikiu maistu turistus maitinantys keturių žvaigždučių viešbučio virėjai nemato dėl ko stebėtis - girdi, toji blynų ir picų kepėja kaip tik ir pasodinta tokioje vietoje, kad turistai viską matytų, kad pajaustų Turkijos kaimo dvasią, nacionalinės virtuvės ypatumus. Netvarkinga? "No problem!" - šūkteli viešbučio šefas, pusiau juokais paaiškinęs, neva visos bacilos ar plaukigaliai suspirga ant kaitrios krosnies...
