Žmogaus teisių dieną šiemet pasitinkame taip, kaip ir keletą pastarųjų metų iš eilės, – su gausia statistika, signalizuojančia apie besitęsiantį žmogaus teisių pažeidinėjimą, menką visuomenės informuotumą apie žmogaus teises ginančias institucijas.
Išties, tendencijos neramina. Kaip rodo naujausi “Vilmorus” atlikto žmogaus teisių padėties tyrimo duomenys, daugiau nei pusė šalies gyventojų pasigenda informacijos apie savo teises bei galimybes jas ginti. Dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad didelė dalis visuomenės vis dar laiko institucijas, turinčias ginti žmogaus teises, pagrindinėmis jų pažeidėjomis. Kaip teigia Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovai, tai tik liudija, kokioje krizėje yra atsidūręs visuomenės pasitikėjimas valstybės institucijomis. Tenka pripažinti, jog ši “naujiena” nėra nauja, o nuo nuolatinių korupcijos skandalų pavargusioje visuomenėje – ir nebe tokia šokiruojanti: mažiau nei Seimu ir Vyriausybe Lietuvos gyventojai pasitiki tik politinėmis partijomis. Pagrindinėmis žmogaus teises ginančiomis institucijomis - teismais, - pasitikima ne ką daugiau. Prie šių aplinkybių pridėję dar ir nuolatos mažėjantį piliečių domėjimąsi valstybės reikalais, ką rodo smunkantis gyventojų aktyvumas rinkimų metu, galų gale, prisimindami milžiniškus svetur gyventi išvykstančių piliečių srautus, prieisime prie ypatingą nerimą keliančios išvados: valstybės institucijos ir tauta, kuriai jos turėtų dirbti, nenumaldomai tolsta viena nuo kitos. O kuomet ši distancija pasiekia kritinę ribą, valdžia praranda legitimumą, reikia laukti didelių politinių sukrėtimų.
Vis dėlto, nemanau, kad stovime ant naujos revoliucijos ar perversmo slenksčio. Visuomenę ir valstybės institucijas dar galima suartinti, tik šis darbas nelengvas ir reikalauja abiejų pusių pastangų. Jokiu būdu nenorėdamas visą atsakomybės naštą perkelti ant aktyviai savo teises ginančio ir reiklaus institucijoms piliečio pečių, turiu pažymėti, jog daugelį darbų šioje srityje turi atlikti valdžia.
Pirma, ji galėtų bent jau dar labiau nevaržyti žmogaus teisių. Nesenas pavyzdys - Seimo priimtas įstatymo pataisas, didžiajai visuomenės daliai panaikinusias galimybę balsuoti paštu. Šis sprendimas demonstruoja valstybės požiūrio į visuomenę raidos tendenciją – valdžios institucijos vis mažiau pasitiki visuomene. Tik įsivaizduoju, kaip keistai gyventojams atrodo parlamentas, kiekviena proga verkšlenantis dėl mažėjančio rinkėjų aktyvumo, ir čia pat darantis viską, kad tas aktyvumas būtų dar mažesnis. Paprašėme valstybės vadovo pataisas vetuoti, ir tikimės, jog parlamentui pakaks sveiko proto ne tik pataisyti padarytą klaidą, bet ir dar labiau išplėsti rinkėjų galimybes pareikšti savo valią įvedant elektroninį balsavimą.
Antra, turi būti aiškiai įtvirtinta valstybės pareiga aktyviau ir efektyviau ginti savo piliečių teises. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje nemažai kalbama apie dažną žmogaus teisių pažeidimo atvejį - smurtą šeimoje. Ir nors mūsų Konstitucija numato, jog šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, tačiau smurto šeimoje bylos nagrinėjamos privataus, o ne valstybinio kaltinimo tvarka, kas dažnu atveju reiškia, jog nuo savo artimųjų nukentėjusio piliečio teisės paprasčiausiai nebus apgintos. Tokią padėtį būtina taisyti.
Ir trečia, valdžia galėtų užtikrinti, kad informacija apie žmogaus teises ir jų gynybą būtų labiau prieinama bei pasirūpinti, kad piliečiui, susidūrusiam su pažeidimu, nereikėtų sukti galvą, į ką gi jis turėtų kreiptis norėdamas apsiginti. Pavyzdžiui, kilus abejonių telekomunikacijos bendrovės veikla ir pateikiamomis sąskaitomis, siūloma kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, susidūrus su nesąžiningais vežėjais – į Valstybinę kelių transporto inspekciją, turint nusiskundimų dėl gautos prakės ar paslaugos – į Valstybinę ne maisto produktų inspekciją... Sąrašą galima tęsti ir tęsti, tačiau paklausime savęs – ar dažnu atveju neatsitinka taip, kad pilietis į savo teisių pažeidimą galbūt mieliau numos ranka, nei leisis į kelionę po biurokratinį įvairiausių valstybės institucijų ir padalinių labirintą? Tad turime nedelsdami svarstyti galimybę savotišką “vieno langelio principą” taikyti vartotojo teisių apsaugos srityje, reformuojant šią painią institucijų sistemą taip, kad dėl bet kokių savo teisių pažeidimų vartotojas kalbėtųsi tik su viena įstaiga.
Čia paminėjau tik nedidelę dalį būtiniausių darbų. Kita vertus, reikalinga, jog ir patys piliečiai labiau rūpintųsi savo teisėmis. Žmogaus teisių mėnesio šūkis skelbia: “Žinok, reikalauk, gink”. Todėl noriu palinkėti, kad Žmogaus teisių minėjimas nesibaigtų viena diena ar mėnesiu, ir praėjus metams, vėl nekalbėtume apie liūdną statistiką. Kiekvienas pilietis turi būti atsakingas už teigiamus rezultatus. Reikalaukime ne tik iš valdžios – reikalaukime vieni iš kitų. Tam, kad mažėtų teisių pažeidimų, reikalinga ir aukštesnė žmogaus teisių kultūra. O jai formuoti reikalingi ne pavieniai valdžios institucijų ar gyventojų veiksmai, bet brandi visuomenė.
Įvairių teisių turime daug. Kaip teigia specialistai, “Žmogaus teisių katalogas” yra platus ir veiksmingas instrumentas. Dabar belieka tik vieniems kitus išmokyti juo naudotis.
Petras Auštrevičius yra Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio pirmininkas
„Omni.lt“ redakcija rubrikoje „Politikų tribūna“ publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
REKLAMA
