Rugpjūčio mėnesio pradžioje gavau kvietimą plaukti Baltijos jūra Hanzos pirklių keliu su XIV – XV amžiuose naudotu vadinamu “kogg” laivų prototipiniu laivu.
Sutikau dalyvauti šioje kelionėje be ilgų dvejonių, nes su laivo savininku ir kapitonu Viktoru Vladimirovu esu pažįstamas keletą metų, o sprendžiant Baltijos jūros priekrantės žvejų problemas, jau yra tekę praleisti keletą dienų atviroje jūroje žvejybiniame laive “Agnes”.
Kapitonui pastačius naują laivą, atsirado dar viena puiki proga savo akimis pamatyti kaip vysto verslą jūros priekrantės žvejai kitose Europos Sąjungos ; šalyse, kaip išnaudojama ES parama pasitraukiantiems iš tradicinės žvejybos verslo, kaip plėtojamas vandens turizmas jūroje ir upėse. Konkrečiau kelionės tikslas buvo su šiuo laivu suspėti nuvykti į “Baltic Sail 2007” regatos baigiamąją šventę Travemiundės ir Liubeko uostuose (Vokietija). Šiais metais Baltic Sail 2007 metų regatoje dalyvavo jau anksčiau panašius kasmetinius renginius organizavę uostai: Halmstadas ir Karskrona(Švedija), Helsingaras (Danija), Gdanskas (Lenkija), Rostokas ir Travemiunde (Vokietija) bei pirmą kartą šiemet - Klaipėda (Lietuva). Mūsų komanda su laivu “Arka” nebuvome oficialūs dalyviai, tačiau sulaukėme pakankamai daug dėmesio savo netikėtu pasirodymu paskutinę regatos dieną Travemiundės uoste.
Ne Nojaus, bet arka
Laivas “Arka” per pusantrų metų buvo pagamintas iš Karelijos pušies Rusijos Petrozavodsko laivų statybos bendrovėje “Varyag” ir šių metų rugpjūčio 10 dieną nuleistas į vandenį. Nors laivo ilgis 17,5 m, plotis 4,5 m pločio, sveria apie 20 tonų, tačiau grimzlė tik 90 centimetrų. Tai leidžia plaukti ir pakankamai sekliose upėse. Laive yra 6 vietos komandos narių miegojimui ir ant denio prie aštuonių staliukų galima pasodinti 32 keleivius. Savaime suprantama keleiviai gali būti plukdomi, kai jūra yra pakankamai rami, o upėse tai įmanoma praktiškai bet kokiu oru. Laivas aprūpintas šiuolaikinėmis navigacijos priemonėmis, turi dyzelinį keturių cilindrų “Vetus Deutz” 84 kWT variklį, 48 kv.m ploto bures, todėl puikiausiai atlaikė visus stabilumo jūroje išbandymus. Susiduriant upėse su žemesniais nei 11 m aukščio tiltais yra galimybė nuleisti burių stiebą iki 5 m nuo vandens paviršiaus.
Laivas “Arka” kelionę pradėjo maršrutu: Iš Petrozavodsko (Rusija) Sverės upe per Ladogos ežerą, Suomijos įlanką, Sankt Peterburgą pasiekė Narvos uostą (Estija), o rugpjūčio 23 dieną pasiekė Liepojos uostą (Latvija). Būtent Liepojos uoste pasikeitė laivo “Arka” įgula. Liepojoje išlipo dalis laivą atlydėjusių žmonių ir prie šiuo laivu plaukusio laivo savininko Viktoro Vladimirovo ir Adolfo Latvėno prisijungė ir jūsų nuolankus tarnas – Saulius Lapėnas. Papildę geriamo vandens, maisto ir degalų atsargas trise pavakare išplaukėme pietvakarių kryptimi link Borholmo salos.
Įveikiantis audrą
Nuo Liepojos (Latvija) iki Travemiundės (Vokietija) apie 500 jūrmylių atstumą įveikėme per 3 paras visą laiką plaukdami prieš vėją. Kai prisišvartavome Travemiundės uoste vokiečiai nenorėjo patikėti, kad mes atplaukėme per beveik parą trukusią audrą, kai vėjo greitis siekė 20 metrų per sekundę, o bangų aukštis iki 4 metrų.
Šalia prieplaukoje stovinčios XV am. karavelės “Lisa von Liubeck” kapitonas pakvietė mūsų komandą papietauti, o vėliau padėjo nuplaukti apie 20 km iš Travemiundės į Liubeko uostą, nes tik ten nuvykus pavyko gauti tinkamus žemėlapius kelionei atgal. Liubeko uoste mus pasitiko žurnalistai, kurie buvo labai susidomėję šiuo mediniu laivu. Juk kažkada tokio kogg tipo laivais iš Liubeko vokiečių jūreiviai gabendavo prekes į Rusiją ir atgal.
Rugpjūčio 28 dienos pavakare išplaukėme link Klaipėdos. Nors teko patirti dar vieną panašią audrą, bet vėjas jau pūtė į nugarą ir iškėlę bures Klaipėdoje prisišvartavome rugpjūčio 30 dienos pavakare. Gimtajame krašte mus pasitiko Klaipėdos meras R.Taraškevičius ir savivaldybės darbuotojai, žiniasklaidos atstovai.
Šiuo metu vykdomos šio laivo registravimo procedūros, kad būtų galima iškelti Lietuvos vėliavą bei gauti leidimus keleivių plukdymui ne tik Nemune ar Kuršmarėse, bet ir kelionėms į kitas Baltijos šalis.
Savam krašte pranašu nebūsi?
Šioje trumpoje “odisėjoje” gavau be galo daug naudingos informacijos apie jau sukauptą Europos šalių ilgametę patirtį vystant vandens turizmo ir žvejybos verslus. Pats savo akimis turėjau galimybę įsitikinti kaip aptarnaujami mažieji laiveliai užsienio uostuose: pradedant nuo nevaržomo įplaukimo į uosto akvatoriją, pasienio, muitinės kontrolės procedūrų ir baigiant būtinomis paslaugomis prisišvartuojant, užsipildant degalais, vandens atsargomis ir t.t. Mačiau ir pats naudojausi mažųjų laivelių prieplaukose įrengta infrastruktūra: plūduriuojančiais priėjimo prie laivų takais, dušais, tualetais, viešojo maitinimo paslaugomis. Stebėjau kaip priekrantės žvejai parplaukę iš jūros tvarko žuvis, kaip dalį jų priduoda perdirbėjams, o dalį parduoda šalia esančioms kavinėms ir barams arba norintiems paskanauti šviežios žuvies žmonėms, kaip visa tai sukuria nepakartojamą jaukaus jūrinio uosto atmosferą skirtą žmonėms. Kaip taisyklė mažiesiems laiveliams prisišvartuoti yra skiriamos vietos geriausiai apžvelgiamose uosto akvatorijos vietose, kurios turi betarpišką susisiekimą su miesto senamiesčiais, pėsčiųjų takais ir privažiavimais. Krantinės savotiškai papuošiamos šiais laiveliais ir tampa judria miestiečių ir svečių pasivaikščiojimo ir įvairiausių švenčių vieta.
Akivaizdu, kad mums šioje srityje dar daug reikia ką padaryti, kad Klaipėdos uostas, Kuršių marios ir Nemuno upė taptų patraukli ir prieinama užsienio ir vietiniams mažiesiems laiveliams. Žmonėms nesusidūrusiems su dabar taikomomis procedūromis, kurios prasideda dar prieš įplaukiant į Klaipėdos uosto akvatoriją, keistai ir atstumiančiai atrodo reikalavimai būtinai samdyti locmaną, įplaukiant ir išplaukiant būtinai prisišvartuoti prie pasieniečių krantinės ir t.t. O kai prasideda paieškos kur prisišvartuoti, paaiškėja kad vietos tam nėra ir bent laikinam sustojimui surasti vietą tampa dideliu “galvos skausmu”. O kur dar neišspręstos problemos su degalų ir vandens atsargų papildymu. Kai palyginti esamą padėtį Klaipėdos uoste su patirta aplinka Liepojos, Travemiundės, Liubeko ar Bogenzės uostuose supranti kiek dar daug reikia padaryti.
Visa šia sukaupta asmenine patirtimi ir įdomia informacija ketinu pasidalinti su Seimo Ekonomikos komiteto, Verslo ir užimtumo komisijos nariais ir visais kurie nori ir gali padaryti geresnes sąlygas šio smulkaus ir vidutinio verslo perspektyvoms Lietuvos vandens keliuose.
Saulius Lapėnas yra LR Seimo Ekonomikos komiteto narys, Verslo ir užimtumo komisijos pirmininkas
