Vos prieš porą savaičių Seime buvo perskaitytas vienas pranešimas. „Senio, kuris atsilikęs nuo gyvenimo ir kurio galima neklausyti” – taip prezidentas Valdas Adamkus, kalbėdamas su žurnalistais, pats įvertino atsakingų politikų požiūrį į jį ir jo pastabas valstybės gyvenimo aktualijomis.
Tąkart šie prezidento žodžiai šiek tiek įskaudino – šalies vadovas ir jo mintys daugeliui mūsų toli gražu nėra tokios nereikšmingos. Tačiau šiandien, klausantis praėjusių Vyriausybės veiklos ataskaitos, susidarė įspūdis, kad Prezidentas iš dalies teisus. Arba jo iš tikrųjų vėl neišgirdo tie, kam labiausiai reikėtų – ministrų kabineto nariai, - arba abi pusės Lietuvoje vykstančius procesus mato ir vertina visiškai priešingai, tarsi Prezidentas ir Vyriausybė gyventų skirtingose Lietuvose.
Kuomet V.Adamkus konstatuoja, jog išgyvename vertybinę krizę, kuomet šalies vadovas skelbia, jog, cituoju, „dėl politinių ambicijų, kovos dėl valdžios, neprofesionalumo, intrigų, korupcijos ar populizmo nesugebėjome išjudinti nė vienos reikšmingos mūsų šalies vidaus ekonominio ir socialinio gyvenimo reformos”, ministras pirmininkas pareiškia: viskas O.K. Turime parengę ambicingą programą, ir nors dirbome neilgai, pasiekėme reikšmingų rezultatų. Kokių?
Jų nematome nei mes, nei prezidentas, kurio teigimu, svarbiausiose srityse – socialinės ir sveikatos apsaugos, švietimo sistemų reformos nepajudėjo nė per žingsnį. Tuo tarpu premjeras skelbia: „pradėta aktyviai spręsti Vyriausybės 2006–2008 metų programoje identifikuotas problemas, tokias kaip socialinė atskirtis, blogėjanti demografinė padėtis, netolygiai prieinamos sveikatos priežiūros paslaugos, nepakankamai veiksminga kova su korupcija, modernizuotų transeuropinių tinklų infrastruktūros stoka, lėta šalies mokslo ir technologijų plėtros pažanga”. Džiūgaujama dėl gausėjančių mobiliojo ryšio abonentų – laikant tai reikšmingu pokyčiu žinių visuomenės srityje. Tvirtinama, jog daug dėmesio skiriama socialinės atskirties ir skurdo mažinimui, demografinėms problemoms spręsti.
Žinoma, nesitikėjome, jog ministras pirmininkas viešai „išsiplaks” už nepadarytus darbus, tačiau bent žiupsnelis savikritikos, kurios kai kas pasigedo prezidento metiniame pranešime, būtų nepakenkę ir Vyriausybei. Bent jau nemėgindama dangstyti giluminių, struktūrinių problemų smulkiais ir trumpalaikiais pasiekimais, pripažindama, jog ne viskas šalyje yra taip jau gerai, Vyriausybė atrodytų kur kas solidžiau.
Galime tik apgailestauti, kad prezidento pranešimas akivaizdžiai netaps šio ministrų kabineto darbų programa – apie šalies vadovo įvardytus ryžtingus darbus – spartesnį mokesčių mažinimą, valdymo reformas, būtinas permainas socialinėje, švietimo ir mokslo srityse, - Vyriausybės ataskaitoje jei ir užsimenama, tai tik labai atsargiai, aptakomis, ir vėl puolama girtis tariamais pasiekimais.
Išklausę abu pranešimus, galime pasirinkti, kokioje Lietuvoje gyvename – artimesnėje Vyriausybės piešiamam „dangui” ar Prezidento matomai „žemiškajai situacijai”. O pasirinkę, matyt, galime tik grįžti į savo kasdienę lietuviškąją „skaistyklą” – prie darbų, kurie galėtų pakeisti šalį.
Petras Auštrevičius yra Seimo narys
