• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pasirašyta ir nepasirašyta sutartys

Spalio pradžioje Vilniuje įvyko tarptautinė energetikos saugumo konferencija. Įdomi ir šiek tiek  keista, nes kartu su valstybių vadovais – prezidentais, premjerais, ministrais - buvo pakviesti  ir keli didžiųjų energetikos  bendrovių vadovai. Taigi – verslininkai, o paprastai verslas su politika nesimaišo.

REKLAMA
REKLAMA

Čia turbūt suveikė Rusijos atvejis, kur dujų, naftos ir elektros  verslovės, pagal vieną šmaikštų žurnalistą, yra “demokratiškai suvalstybintos”. Gal ir dėl to  konferencija neatliko tai, ką ji turėjo atlikti, ir po jos  pasigirdo vienas kitam prieštaringų  vertinimų gausa. Konferenciją organizavusi  Užsienio reikalų ministerija, Seimo užsienio reikalų komitetas, žymus politologas  Raimunda  Lopata  konferenciją gyrė, tačiau taip pat Lietuvoje plačiai žinomas politologas Česlovas Laurinavičius ir keli kiti jo kolegos konferenciją laikė nesėkminga, nes jai nepasisekė pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ir turbūt jų vertinimas būtų arčiau tiesos, ypač Lietuvos atžvilgiu, nes kaip tik šeimininkei  tų “užsibrėžtų  tikslų” pasiekti ir nepasisekė. Nesėkmę  Lietuvai iš anksto pranašavo  ir  kai kurių kviestųjų požiūris ir nenoras konferencijoje dalyvauti. Rusijai atstovavo tik Vilniuje gyvenantis nuolatinis jos ambasadorius, Prancūzijos prezidentas tuo laiku svečiavosi Maskvoje, nebuvo nė aukštesnio  Vokietijos  vyriausybės  atstovo.

REKLAMA

Konferencijos eigoje Lietuvos  vyriausybė tikėjosi pasirašyti dvi jai labai svarbias sutartis, ir tai turėjo būti konferencijos viršūnė. Pasisekė pasirašyti tik vieną: Lietuvos,  Lenkijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Gruzijos ministerijų  bei įmonių susitarimą naftotiekį  Odesa – Brodai pratęsti iki Polocko ir Gdansko, per kurį nafta, siurbiama iš Azerbaidžano – Kazachstano šaltinių, būtų  tiekiama ir Lietuvai. Aiškus Rusijos apėjimas, vienas iš  pagrindinių Lietuvos siekių. Tačiau  laimėjimą tuojau pat aptemdė  konferencijoje dalyvavęs Kazachstano energetikos ministras Sauatas Minbajevas, primindamas, kad jo šalies naftos tiekimas į užsienį priklausys nuo Rusijos, su kuria, matomai, kraštas jau supančiotas kažkokiais susitarimais. O Azerbaidžano naftos ištekliai riboti ir jų neužteks aprūpinti Lenkijos ir kartu Lietuvos rinkų. Tad ko vertas bus šis  naujas naftotiekis , jeigu jo pripildymas priklausys vėl nuo Rusijos malonės? Taip pat, kaip dabar jau daugiau kaip metai “lopomas” ir vis nepabaigiamas “lopyti” “Mažeikų naftai” žaliavą  tiekęs Rusijos vamzdynas “Družba”. Todėl, primindamas to “lopomo” vamzdyno atvejį, penkių valstybių pasirašytą susitarimą jau kritikavo ir “Financial Times”, teigdamas, kad, baigus statyti naująjį, Rusija, lošdama  tais pačiais  koziriais, pasiūlys Lietuvai naudotis senuoju, jos tiekiamą naftą  perkant net žymiai pigiau. Ką tokiu atveju Lietuva darys?

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau tai šalutiniai, ne pagrindiniai klausimai. Tikėtina, kad sutartį ruošę  Lietuvos atstovai - derybininkai žinojo ir apie naftos gavimo galimybes Kazachstane, ir ministro Minbajevo minimą  padėtį, o dar geriau - apie Rusijos žaidimus, ir kad šių penkių valstybių susitarimas, jeigu įvykdytas, naftos kozirius, bent jau didžiuosius, Maskvai iš rankų išmuštų. Lietuva  priklausomybės nuo Rusijos, bent jau geros jos dalies, šioje srityje  būtų atsikračiusi. O jeigu  iš tikrųjų Rusija pakiš  koją Kazachstane, Kaspijos aplinkoje naftai gauti yra dar ir kitų galimybių. Tačiau šioje vietoje ir šiuo laiku iškyla rimtesnis klausimas: kodėl toks susitarimas pasirašomas tik dabar, aštuonioliktaisiais Lietuvos laisvės metais? Kodėl taip susitarti nebuvo galima tuojau pat nepriklausomybę atgavus, arba prieš penkiolika, ar bent prieš dešimt metų, kai kiekvienas lietuvis, net ir be jokio politinio išprusimo, žinojo, kad naftą, dujas, net ir elektrą, be kurių  Lietuva negalės apsieiti, Rusija naudos savo politiniams siekiams, kurie,  taip pat visiems žinoma, yra susigrąžinti  Lietuvą po savo sparneliu. Kur per visą tą laiką buvo ir ką veikė mūsų išgirtoji užsienio politika, kuria  taip labai didžiuojasi ir laimėjimais garsinasi prezidentas  Valdas Adamkus? Ar ne čia turėjo būti jos  pagrindinis darbo laukas? Ir jeigu jame Lietuvos užsienio politikos kūrėjai bei vykdytojai būtų plušę  nuo nepriklausomybės pradžios, ar  dabar planuojamų  vamzdynų  nebūtume turėję  ir nuo Rusijos  priklausomybės  nebūtume atsiriboję?  Gal net prieš gerą dešimtmetį? Kodėl šiuo keliu nebuvo einama?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kita taip pat turėjusi būti pasirašyta, bet, deja, likusi nepasirašyta  sutartis su mūsų  artimiausia  pietų kaimyne Lenkija dėl elektros tilto tiesimo  ir atominės elektrinės  statybos. Žinovai  teigia šią sutartį esant  svarbesne už  sutartį dėl vamzdynų  tiesimo, nes, užmojį  įgyvendinus, elektros  gamybos bei gavybos srityje Lietuva taptų visiškai nebepriklausoma nuo Rusijos. O nebuvo pasirašyta todėl, kad Vilniuje iki gilios nakties  trukusiose baigiamosiose derybose pasitvirtino jau anksčiau išryškėję dideli Lenkijos reikalavimai, kurių  Lietuva patenkinti negalėjo. Nors prezidentas Valdas Adamkus ir bandė padėtį glaistyti, sutarties nepasirašymą teisindamas nesuspėjimu paruošti visų reikiamų dokumentų, tačiau kai kurie Lietuvos  politikai, kartodami  Lenkijos vadovybės kai kuriuos “kietus” pareiškimus”, pradėjo įtarinėti Lietuvos - Lenkijos santykių pašlijimą. Dėl tokių pareiškimų prezidentas Adamkus net atšaukė numatytą susitikimą su Lenkijos ekonomikos ministru Piotru Wozniaku. Tačiau  netrukus lenkai kažkodėl šiek tiek sušvelnėjo. Prezidentas Lechas ; Kaczynskis spaudos atstovams užtikrintai pareiškė, kad sutartis bus pasirašyta, bet tik ne dabar, o spalio pabaigoje po Lenkijos  Seimo rinkimų. Tikim? Sunkokai, nes dėl šios sutarties  su Lenkija jau tąsomasi  ilgokai. Elektros tilto tiesimas tuščiai  būgnija jau irgi daugiau kaip tuziną metų

REKLAMA

Ir čia vėl iškyla tas pats Lietuvos užsienio politikos klausimas. Į Europos sąjungą (ES) kelią  tiesdamasi, Lietuva, Briuseliui keliaklupsčiaudama, Ignalinos atominės  jėgainės vieną bloką uždarė ir antrą uždaryti pažadėjo iki 2009 metų, nors, žinovų teigimu, ši jėgainė buvo viena iš saugiausių tarp daugiau kaip šimtinės sovietų  pastatytų Vidurio ir Rytų Europoje. Dėl to Maskva, tokią kortą turėdama, gali vėl  tik delnais  paploti. Ką darys Lietuvos užsienio politikos  kūrėjai, jeigu Lenkija sutartį pasirašyti atsisakys? O taip atsitikti gali, nes pats jos prezidentas Lechas Kaczynskis dar Vilniuje būdamas puse lūpų prasitarė, kad lenkai gali išsiversti ir be to tilto. Ir po poros metų uždariusi antrąjį bloką ir elektros gavybos srityje Lietuva atsidurs Rusijos  kišenėje. Kokiu pažymiu žymėti tokią veiklą Lietuvos užsienio politikos vadovų, kurie per aštuoniolika metų ne tik nesugebėjo atsiriboti nuo Rusijos  priklausomybės net ir elektros energijos srityje, bet dar arčiau prie jos prisiplojo? Ir dar klausimas –  ar jie žino, ką šiandien  daryti, Lenkijai jiems nugarą  atsukus? Kiek tų  išeičių belieka?

Nors iki šios konferencijos ir nebuvo garsiai skardenama, tačiau jau buvo užuominų apie pastangas kiek galima ilgiau išlaikyti bent dabar turimą nepriklausomybę elektros srityje, išreikalaujant iš Briuselio pratęsimą Ignalinos jėgainės antrojo bloko veiklai. Kol bus surasti kiti energijos tiekimo šaltiniai. O jų paiešką  paskubinti, sakykim, derybomis su šiaurės kaimynėmis  Latvija ir Estija bei Vakarų kaimyne Švedija. Bet dabar, po šio Lenkijos akibrokšto, jau viešai ir garsiai apie tai prabilo pats prezidentas. Manau, kad bus galima įtikinti Briuselį leisti  Ignalinos jėgainės antrojo bloko uždarymą atidėti, pasakė jis klausinėjantiems žurnalistams, pažadėdamas pradėti derybas su Švedija, kurioje jis ketina lankytis  po poros savaičių. Žinoma, žingsnis reikalingas, gali būti ir sėkmingas, bet vargu ar ką nors bus  galima padaryti skubiai. O iš Briuselio jau net spėta atšauti: nė kokių kalbų apie Ignalinos jėgainės veiklos pratęsimą. Tai buvo viena iš Lietuvos narystės Europos sąjungoje sąlygų ir turi būti jos laikomasi, viešai tėškė konferencijoje dalyvavęs eurokomisaras Andris Piebalgas. Taigi Lietuva jau kieta  įsprausta į kampą. Priežastis - daugelio metų neapdairios užsienio politikos išdava.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų