Kaip rašoma žurnale „Geoscience Frontiers“, tyrimo autoriai apžvelgė 89 gerai datuotų pagrindinių geologinių įvykių amžių per pastaruosius 260 milijonų metų, įskaitant Žemės tektoninių plokščių pokyčius, vandenyno deoksigenaciją, didžiausius ugnikalnių lavos išsiliejimus, jūros lygio svyravimus, masinio išnykimo įvykius ir panašiai.
Jų analizė parodė, kad šie pasauliniai geologiniai įvykiai per 260 milijonų metų buvo palaidai susitelkę 10 skirtingų laiko taškų, sugrupuoti į pikus arba „pulsus“, kurie kartojasi maždaug kas 27,5 milijono metų. Remiantis jų veikla, naujausias geologinių įvykių susibūrimas buvo maždaug prieš 7 milijonus metų, o tai rodo, kad praeis dar 20 milijonų metų, kol planeta pamatys dar vieną didelės geologinės veiklos pulsą.
„Daugelis geologų mano, kad geologiniai įvykiai yra atsitiktiniai. Tačiau mūsų tyrimas pateikia statistinius bendro ciklo įrodymus, kurie rodo, kad šie geologiniai įvykiai yra susiję ir nėra atsitiktiniai“, – sakė Michaelas Rampino, pagrindinis tyrimo autorius ir geologas Niujorko universiteto Biologijos katedroje.
Idėja rasti Žemės geologinių sukrėtimų modelį nėra nauja. Senovės religijos ir tikėjimo sistemos bandė nusipiešti tam tikrą didžiulių gamtos įvykių ciklų vaizdą. Per pastaruosius kelis dešimtmečius nemažai geologų pateikė idėjų apie kartotinius geologinius įvykius, kurių dauguma nustatė laikotarpį nuo 26 iki 36 milijonų metų. Neseniai patobulinti radijo-izotopų datavimo metodai, taip pat kiti mokslo laimėjimai padėjo tyrėjams patobulinti savo duomenų rinkinius ir, tikėkimės, padaryti tikslesnius įvertinimus.
Tačiau vis dar nėra aišku, kas gali paskatinti šį pulsą. Tyrimo pabaigoje daroma išvada, kad tai gali būti susiję su vidine Žemės dinamika, turinčia įtakos pasaulinei tektonikai ir klimatui. Arba pokyčius gali skatinti ciklai, matomi Saulės sistemos Žemės orbitoje ir platesnėje Galaktikoje. Galbūt nesame tikri, kas diktuoja pulsą, tačiau akivaizdu, kad geologinės veiklos pikai sukelia didžiulį mūsų planetos audinio pokytį, dėl kurio tuo metu sukrečiama bet kokia gyvybės forma.
„Nepriklausomai nuo šių cikliškų epizodų ištakų, mūsų išvados patvirtina iš esmės periodišką, koordinuotą ir su pertrūkiais katastrofišką geologinę charakteristiką, kuri yra nukrypimas nuo daugelio geologų pažiūrų“, – paaiškino M. Rampino.
