REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Tai ką, mielieji, lietuviško solidarumo rugiagėlė aplink plaukikės Rūtos Meilutytės olimpinį aukso medalį pražydo pačiais nuostabiausiais žiedais – apkalbomis, nešvarių apatinių skalbimu viešai, primityviu pavydu ir godumu. Ačiū už tai ir R. Meilutytės tėveliui (su visa šeimyna), ir pirmajam jos treneriui Giedriui Martinioniui. Taip pat padėkokime už tai ir abiejų stovyklų palaikymo komandoms. Komentaruose internete jos darbuojasi tarsi ūkininkai per šiemetinę javapjūtę kuldami rekordinį derlių ir lenktyniaudami, kas daugiau papils srutų ant vieni kitų galvos. Šioje vietoje pagal scenarijų turėtų nuskambėti dar ir  aplodismentai bei ovacijos. Deja, scenarijaus nėra, bet abiems stovykloms mes padėsime.

REKLAMA
REKLAMA

Už visą šį erzelį daugiausiai nuopelnų visgi priskirčiau tėveliui, išrėžusiam, kad treneriui nepriklauso nė litas premijos iš tų 200 tūkstančių, kuriuos gaus britas Jonathan Ruud. Girdi, G. Martinionis ne toks jau ir geras treneris, o štai britas – tiesiog Kapitonas Amerika. Kurgi ne. Pakanka priminti, jog nuo 1988 metų Didžioji Britanija olimpinėse žaidynėse su savo nuostabiausiais ir nepakartojamais plaukimo treneriais, turėdama, neabejoju, daug ir šiuolaikiškų baseinų, tesugebėjo laimėti vos 4 olimpinius aukso medalius.

REKLAMA

Kaip bebūtų, turime puikią istoriją, iš kurios jau maitinamės mes, žurnalistai. Juk dramaturginis konfliktas yra. Dramaturginiai personažai su savo charakteristikomis – taip pat. Herojų irgi turime – tai mūsiškė Rūta Meilutytė. Trūksta niekšo, išminčiaus, kvailelio ir kitokių tipų. Sakyčiau, tesiog saldainiukas bet kuriai TV laidai. Viskas priklauso nuo istorijos pateikimo formos ir profesionalumo. Tad kai praėjusią savaitę paskambino iš vienos nacionalinės televizijos ir pasiūlė sudalyvauti pokalbių šou gvildenant temą apie tai, ar valdžia skiria pakankamai dėmesio šalies sportininkams bei jiems deramai atlygina už Lietuvos vardo garsinimą, pirmiausiai rūpėjo išsiaiškinti konkrečią laidos temą. Juk prieš tai rašiau, kad 200 tūkst. litų premija priklauso ir G. Martinioniui.

REKLAMA
REKLAMA

Per pokalbį su žurnaliste laidos tema nepasidarė aiškesnė, o juk einant į tokio pobūdžio TV laidas temos aiškumas yra be galo svarbus. Netgi, sakyčiau, esminis momentas. Priešingu atveju didėja rizika, kad tavimi bus manipuliuojama nelyginant marionete. TV dramaturgams, ypač profesionalams (kokiais laikau ir laidos kūrėjus) viskas įmanoma. Todėl tai žinodamas, žurnalistei iš karto pasakiau, kad gal dalyvausiu, jei kas nors važiuos kartu iš Kauno į TV studiją. Juk niekur nesu įsipareigojęs kelti TV reitingų savo šeimos sąskaita (šiuo atveju kelionė automobiliu į Vilnių kainuotų apie 100 litų), todėl išlyga išlieka – važiuosiu, jei važiuos dar kas nors. Be to, asmeninis žinomumas manęs nedomina. Pabūti šalia tikrų žvaigždžių, tokio noro irgi neturiu. Per savuosius keturiasdešimt metų įsitikinau, kad puikybė – vienas baisiausių žmogaus demonų, o buvimas ekrane kaip tik ir yra puikavimasis. Be to, esu  geresnis rašytojas, nei kalbėtojas, tad nieko neprarasiu ir nenuvykęs į laidą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir vis dėlto liko didžiulis nusivylimas ir kartėlis šioje istorijoje. Pirmiausiai, mumis pačiais plačiąja prasme. Čia jau net ir valdžiai prikišti nėra kuo. Net Andrius Kubilius šiuo atveju yra nekaltas, o juo labiau nederėtų kaltinti Landsbergio. Abu jie, kaip pasakytų mūsų švenčiausioji mergelė, atsiprašau, Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ne prie ko.

Gaila, kad penkiakovininkės Lauros Asadauskaitės–Zadneprovskienės priekaištai valdžiai dėl prastų treniruočių sąlygų jau skamba it šauksmas bibliniuose Jeruzalės tyruose. Tą šauksmą nustelbė gyvybės ir mirties klausimas – priklauso premija G. Martinioniui ar nepriklauso. Jau net nesvarbu, kad pagal Vyriausybės nutarimą nepriklauso, tačiau visą šį triukšmą girdintiems vaikų treneriams, manau, turėtų svirti rankos. Po R. Meilutytės aukso medalio ir prkalbus apie galimą premiją G. Martinioniui, jie, manau, turėjo vilties, kad galbūt, kada nors, kai jų sporto mokyklos ar treniruočių bazės duris pravers toks pat deimantas, kokiu neabejotinai yra R. Meilutytė, už tokio sportininko ugdymą gyvenimas jimes atseikės su kaupu. Nesvarbu, kad vėliau su tais deimantais šlovę pasieks britai, danai ar amerikonai. Čia jau nėra skirtumo, kam atiteks užauginta žvaigždė. Dabar tie vaikų treneriai mato, kaip kibirais pilamos pamazgos ant G. Martinionio, nors jis tepasakė, esąs vertesnio atlygio nei medinis koplytstulpis šalikelėje arba meduolis.

REKLAMA

Na, patys pamąstykite, nejaugi jūs iš tiesų manote, kad bet kuris vaikų treneris, pasirinkęs šią profesiją, į jaunuosius sportininkus žvelgia tarsi į baseine plaukiojančias arba bėgimo takeliu per barjerus šokinėjančias dolerių kupiūras? Jeigu taip, tuomet man jūsų nuoširdžiai gaila. O gal tai taikoma tik G. Martinioniui? Gal premijos nusipelno tik skaistuoliai, o šis treneris, panašu, tokiu nėra? Jis, girdi, R. Meilutytę tik išnaudojo saviems tikslams. Kitaip tarioant, šis treneris nėra skistus, tačiau net neabejoju, kad dalis tokių komentatorių pirmieji ryte perskaito straipsnį apie pedofilo išprievartautą mergaitę, nors visa gerkle rėkia, kad norėtų skaityti straipsnius tik apie kultūrą ir meną. Dalis jų, neabejoju, tylomis pasidžiaugė, kad kaimynas neteko darbo , o jo vaikas apsivogė „Maximoje“. „Kaip gerai, kad mano vaikai ne tokie blogi“ arba „Kaip gerai, kad bent jau man sekasi. Aš darbą turiu, o Albinas vat jau nebe“.

REKLAMA

Tokių žiedelių apie mūsų tautoje gajų bruožą galima rašyti ir rašyti. Šimtais lapų ir valandų valandas, nes skaisti buvo tik Švenčiausioji mergelė. Už tai ji ir šventa. Sakysite, atsirado moralizuotojas? Na gerai, buvau ir apgavęs, ir puikavęsis, ir padaręs dar šį bei tą. Na ir kas? Tai mano demonai – jūs tvarkykitės su saviškiais. Tačiau G. Martinionio istorijoje esu trenerio pusėje žvelgiant grynai, mano galva, teisingumo prasme. Jam premija priklauso, ką besakytų įsižeidęs ir 400 tūkstančių litų R. Meilutytės laimėjimu jau bepradedantis puikuotis jos tėvelis. Kažkaip nejučiomis, bet tėvelio elgesys primena krepšininko Žydrūno Ilgausko neatstovavimo Lietuvos rinktinei istoriją. Ž. Ilgausko vaikiškas įsižeidimas dėl trenerio Vlado Garasto pastabų, įtariu, buvo irgi „puoselėjamas“. Taip jaunasis krepšininkas visiems laikams atstūmė Lietuvą, o pastaroji, po gero dešimtmečio, galutinai atsiribojo ir nuo jo. Gavosi taip, kad „didysis Z“ Amerikoje niekada nebus vertesnis Arvydo Sabonio čia, Lietuvoje. Jis niekada nepakils aukščiau A. Sabonio achilo, nes vienas iš jų yra Tautos didvyris, o kitas – verksnys, kuriam terūpėjo doleriai.

Toks šios istorijos panašumas į dabar vykstantį konfliktą. Dėl šio konflikto nejaukiai, matyt, jaučiasi ir britas J. Ruud. Jį, neabejoju, turėtų stebinti tai, kas vyksta mūsų kieme. Juk jis – Kapitonas Amerika. Bet jeigu jis toks, tuomet ir elgtis turėtų atitinkamai, ar ne taip? Šiam personažui būdingas kilnumas, todėl, jei jis būtų tikrasis Kapitonas Amerika, demonstratyviai atsisakytų premijos arba bent jau dalį jos skirtų G. Martinioniui. Deja, toks TV dramaturgijos scenarijus sunkiai įsivaizduojamas. Mano giliu įsitikinimu, žmonės vienodai godūs, kur jie begyventų – Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Jungtinėse Valstijose ar Islandijoje. Tik šiuo atveju godumo ir pavydo proveržiai pasireiškia skirtingai. Kur žmonės gyvena turtingiau, jie pakantesni ir tolerantiškesni... Prisipažinsiu, niekaip iš atminties neišsitrina G. Martinionio nuotrauka, išspausdinta viename dienraštyje. Ten jis sėdi šalia remontuojamo baseino. Tame basiene nėra vandens. Tik kelios apdulkėjusios lentos, atremtos į baseino sienas. Trenerio akys jau nedega. Šioje draminėje situacijoje jis jau nei protagonistas, nei antagonistas, o akis uždegti gali tik kitokios veiksmo aplinkybės, kitoks scenarijus. Bet tai jau ne mano, o lėlininkų darbas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų