Jau dabar aišku, kad Irako problema nepaprastai paspartino tuos politinius procesus, kurie lemia naujosios pasaulio tvarkos pobūdį. Kokiame pasaulyje gyvensime ir kas artimiausiais dešimtmečiais bus politinis tautų lyderis? Toks klausimas jaudina ne tik politinius lyderius, bet ir paprastus žmones.
Atsakymas į šį klausimą ryškėja diplomatinėse JAV ir jos sąjungininkių kovose su netikėtai susiformavusia nauja politine Paryžiaus - Berlyno - Maskvos ašimi, prie kurios kartkartėmis gali prisidėti ir Pekinas. Debatai dėl galutinės rezoliucijos Irako klausimu rodo, kad naujoji pasaulio tvarka neapsaugos žmonių nuo globalinių grėsmių bei įtampų ir vargu bau paskatins demokratijos plėtrą. Juolab kad Europoje vis labiau ryškėja Rusijos įtaka, o šios šalies politikai demonstruoja labai jau savitą demokratijos supratimą. Demokratija ir “pacifizmas” Rusijai šiuo metu padeda spręsti esmines imperinės galybės atkūrimo problemas. Rusijos Dūmos pareiškimas Lietuvai dėl Kaliningrado tranzito - neabejotina imperinio mąstymo apraiška. Lietuvos politikams reikėtų suvokti - kad ir kokia tvarka susiklostys Europoje, Rusija jau gavo teisę laisvai veikti savo interesų zonoje, tad santykiuose su ja kalta visada bus auka.
Naujosios tvarkos kūrimasis skatina grėsmingo neužtikrintumo atmosferą. Norint įtvirtinti deramą savo vietą, būtina aktyviai veikti tarptautinėje arenoje. Bėda ta, kad dar visai neseniai buvę aiškūs politiniai orientyrai ima eižėti, todėl labai padidėja politinių sprendimų kaina. Juk jau dabar problemiška darosi Europos Sąjungos ir NATO organizacijos ateitis. Todėl pokomunistinės Rytų Europos šalys vis labiau ima šlietis prie Jungtinių Valstijų, nes jų istorinis patyrimas moko, kad Paryžiaus - Berlyno - Maskvos ašis nėra tas pagrindas, ant kurio jos galėtų kurti savo saugumą.
Rusija kol kas puikiai išnaudoja galimybes stiprinti savo tarptautinę politinę galią. Padėdama Prancūzijai ir Vokietijai “kovoti už taiką”, priešintis JAV įsigalėjimui, taip pat išlaikyti vadovaujantį vaidmenį ES, Rusija užsitikrina ne tik visokeriopą šių šalių paramą savo veiksmams Europoje, bet ir tylą dėl Čečėnijoje vykdomo genocido. Kita vertus, Rusija yra strateginis Jungtinių Valstijų partneris kovoje su pasauliniu terorizmu, todėl ir šios šalies administracija negali jos pernelyg spausti dėl vadinamųjų “žmogaus teisių pažeidimų”. Beje, kalba apie tokius pažeidimus vis labiau iš didžiosios politikos pereina į nevyriausybinių organizacijų sritį.
Svarbiu vidinės europinės įtampos veiksniu tampa JAV susiklostantis požiūris į dvi Europas - “senąją”, kurią į istorijos užribius traukianti Prancūzija su Vokietija, ir “naująją”, žinomą Vilniaus dešimtuko vardu. Toks padalijimas jau įsigėrė į kasdienę amerikiečių sąmonę, tad turės ilgalaikių politinių ir ekonominių padarinių. Jau dabar Valstijose ima strigti dalis ilgalaikių vokiečių verslininkų kontraktų.
Rezoliucijos dėl Irako svarstymas Saugumo Taryboje sustiprino tam tikras abejones dėl Jungtinių Tautų Organizacijos ateities. Visi aukščiausio rango politikai suvokia būtinumą išsaugoti Saugumo Tarybos vienybę esminių klausimų atžvilgiu, nes nuo jos priklauso JT autoritetas ir jos rezoliucijų galia. Kodėl tad amerikiečiai pateikė svarstyti griežtą rezoliuciją, jei tam priešinosi veto teisę turinčios šalys? Galima nujausti kelis tikslus. Pirmiausia norima patikrinti įvairių šalių diplomatų “blefavimo” apimtį. Juk JAV ir Didžiajai Britanijai įvykdžius karinę operaciją prieš Iraką, buvusioms “pacifistėms” teks su tuo susitaikyti, tačiau jos jau turės priimti naujas žaidimo sąlygas. Kita vertus, administracija gali parodyti amerikiečiams, kokie neprincipingi yra senosios Europos šalių politikai - jie nesiruošia realiai įgyvendinti savo pačių priimtų rezoliucijų dėl Irako. Ką tada kalbėti apie tvarkymąsi su naujomis globalinėmis grėsmėmis? Pavyzdžiui, su Šiaurės Korėja. Atkreiptinas dėmesys, kaip visos didžiosios šalys padeda šios šalies diktatoriui pradėti tiesiogiai tartis su amerikiečiais, palikdamos nuošaly net Saugumo Tarybą. Kodėl? Todėl, kad ne tik atsakomybė dėl branduolinio šantažo ir regioninio saugumo tektų vien Jungtinėms Valstijoms, bet ir ekonominis Šiaurės Korėjos išlaikymas.
