Įvykių eiga Irake rodo, kad vis didėja šios šalies globalinis probleminis “svoris”. Naivu būtų manyti, kad per artimiausius kelerius metus šį regioną pavyks sutvarkyti kariniu ir sykiu demokratiniu būdu. Didėja irakiečių nusiteikimas ir prieš amerikiečius, ir prieš apskritai vakariečius, stiprėja religinis šioje šalyje vykstančių kovų aspektas, ryškėja tarptautinio terorizmo atviros kovos frontas.
Jau beveik neabejojama, kad Irakas tapo zona, kur tarptautinis teroristų tinklas imasi aktyvių veiksmų prieš Jungtines Valstijas ir jų sąjungininkes. Keli pastarieji teroro aktai, nukreipti prieš aukščiausius valstybės pareigūnus, buvo labai gerai paruošti. Jų tikslas aiškus - įbauginti tą irakiečių politikų, emigracijos veikėjų ir specialistų sluoksnį, kuris būtų linkęs savarankiškai bendradarbiauti su amerikiečiais ir iš kurio renkami būsimos vyriausybės nariai. Atrodo, kad su amerikiečiais bendradarbiaus tik žmonės, gavę kitų jėgų leidimą ar užsitikrinę jų paramą. Šitai paliudija ir istorija, nutikusi vienam svarbiausių Valdančiosios tarybos narių Ahmedui Chalabi - jo namai apieškoti, sklinda gandai apie jo paties ar padėjėjų ryšius su Iranu. Tačiau esmė ta, kad A. Chalabi pastaruoju metu ėmė vis labiau atsiriboti nuo amerikiečių. O juk jam buvo numatytas svarbus vaidmuo naujajame politiniame elite.
Kitas svarbus teroristų laimėjimas - visose Vakarų šalyse plintanti įtarumo “bacila”. Saugumo sumetimais imamos riboti demokratinės laisvės, žmonės mokosi gyventi galimų ir tikrų patikrinimų sąlygomis. Didėja specialiųjų tarnybų valdžia, mažėja galimybių jas demokratiškai prižiūrėti. Tereikia gerai įsiskaityti į kai kuriose šalyse išleistus įstatymus, taip pat instrukcijas, kuriose nusakomi įtartinųjų bruožai, kad suprastume, jog jau visi esame įtartini - ypač nėščios tamsiai apsirengusios moterys ir vyrai sugniaužtais kumščiais. Saugumą stiprinti būtina, tačiau ar pagalvojama, kaip tokio įtarumo atmosfera veikia demokratijos procesus ir kokiomis priemonėmis reikės ją sklaidyti.
Nuvertus Saddamo Husseino režimą, įvykiai Irake po kurio laiko ėmė rutuliotis visai nenumatyta linkme. Tam nebuvo pasirengta. Pirmiausia už Iraką amerikiečiai arabų pasauliui niekuo “neatlygino”. “Kelio žemėlapis”, turėjęs apraminti Artimųjų Rytų konfliktą, galėjo būti dalinis mokestis, tačiau amerikiečiai nesugebėjo išlaviruoti tarp izraeliečių ir palestiniečių interesų, tad galimas mokestis virto dar vienu smūgiu arabų pasaulio viltims.
Vakarietiškos demokratijos įvaizdį silpnina ir įvairūs su įvykiais Irake susiję skandalai. Pirmiausia nesiliauja aiškinimasis dėl žvalgybos duomenų apie Irako masinio naikinimo ginklo grėsmingumą. Valstybės sekretorius Colinas Powellas iš esmės pripažino duomenis buvus “pritemptus”, vadinasi, pakimba ore oficialus politinis Irako puolimo pagrindimas. Tad nekeista, kad ima plisti aiškinimas, esą svarbiausias tos operacijos tikslas buvo Izraelio saugumo tvirtinimas. Tokią nuomonę šiuo metu reiškia ir kai kurie amerikiečių politikai.
Nesibaigia skandalas, susijęs su irakiečių kalinių kankinimais ir prievartavimais Bagdado Abu Graibo kalėjime. Kad ir kokia būtų juridinė jo baigtis, jis jau padėjo arabų pasaulyje įtvirtinti “žiauraus amerikiečio okupanto” vaizdinį, kurio ilgai nepavyks ištrinti. Juolab karinėmis priemonėmis. Galimas dalykas, kad izraeliečių operacijos Gazos sektoriuje žiaurumai - tai bandymas atitraukti pasaulio visuomenės dėmesį nuo to skandalo, o sykiu ir pasinaudoti palankia situacija smogti priešininkui galingą smūgį. Vienu skandalu daugiau ar mažiau...
Pasaulio laukia dar vienas išbandymas - valdžios perdavimas irakiečiams. Kovos aršėja, daugėja koalicijos karių nuostolių. Amerikiečiams įžengus į šventuosius šiitų miestus, kariniai veiksmai neišvengiamai įgavo religinį aspektą, kuriuo radikalieji religiniai lyderiai sugebės pasinaudoti, kviesdami arabus šventai kovai. Ir vargu ar visų laukiama Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucija dėl Irako ateities sugebės numaldyti įsiliepsnojusias globalines aistras ir padės irakiečiams imtis savos valstybės kūrimo darbo.
