Artėjant Maskvoje rengiamam Sovietų Sąjungos pergalės prieš fašistinę Vokietiją 60-mečio minėjimui ryškėja ir spaudimas Rusijai pripažinti Baltijos šalių okupavimo faktą bei įtvirtinti istorinę tiesą. Šito reikalauja ne tik Baltijos šalių visuomenės - jas vis labiau palaiko didžiųjų Europos šalių politikai ir politikos apžvalgininkai.
Europos Sąjungos šalių žiniasklaidoje vis daugiau pasirodo straipsnių, kuriuose aiškinama, kodėl visiškai pagrįstai Estijos ir Lietuvos prezidentai atsisakė dalyvauti Maskvoje rengiamose simbolinėse „išvaduotojų“ ir „išvadavimo“ apeigose, turinčiose patvirtinti stalininės politikos „teisingumą“, kokios yra ne tik istorinės, bet ir dabartinės politinės aplinkybės, privertusios šių šalių vadovus padaryti tokį sprendimą.
Prieš keletą dienų vieningą Baltijos šalių poziciją istorinės tiesos atžvilgiu išdėstė Baltijos Asamblėja, priėmusi nutarimą, reikalaujantį, kad Rusija pripažintų okupaciją ir jos metu padarytus nusikaltimus. Viena vertus, šis sprendimas prikelia estų, latvių ir lietuvių istorinę atmintį ir ją suaktualina, kita vertus, jis primena Europai apie mums padarytą skriaudą ir ragina Europą nenusigręžti nuo skaudžių praeities įvykių - teisingas jų aiškinimas yra pats geriausias būdas kurti naują europietišką tapatumą.
Būtų gerai, kad šį nutarimą palaikytų ne tik Europos Sąjungos šalys, bet ir kitos vakarietiškos demokratijos kelią pasirinkusios ir nuo Sovietų Sąjungos nemažiau nukentėjusios valstybės, pavyzdžiui, Ukraina ir Gruzija. Istorinė tiesa nėra savaime suprantamas dalykas - dėl jos kovojama, ją reikia įtvirtinti. Prisiminime, kiek jėgų ir aukų pareikalavo trėmimo bei Gulago tiesos įtvirtinimas. Okupacijos tiesą sunku suvokti tiems, kuriems sovietinė okupacija buvo „išlaisvinimas“ iš „supuvusio Smetonos režimo“. Neimsime jų įtikinėti. Tačiau iš sovietinės sistemos išsilaisvinusiai visuomenei svarbu ir sovietinės okupacijos, ir pokario pasipriešinimo, ir trėmimų tiesa.
Reikalavimas, kad Rusija pripažintų okupacijos faktą, nėra joks rusų tautos ir kitų sovietinėje armijoje kariavusių tautų atstovų įžeidimas, kaip kad atsisakymą vykti į Maskvą vaizduoja oficialioji Rusijos žiniasklaida. Neva toks reikalavimas ir atsisakymas dalyvauti pagerbimo iškilmėse išvaduotojus nuo „rudojo maro“ prilygina fašistiniams okupantams, neva „spjaunama“ į didžiąją rusų tautos auką ir pan. Ne rusų tauta, juolab kitos sovietinės tautos okupavo Baltijos valstybes. Okupavo sovietinė armija, kuri buvo besąlygiškai paklusnus Stalino valdžios įrankis.
Okupacijos yra ne tautų, o jų vadovų politikos reikalas, tad ir atsakomybė už okupacijas tenka politinei valdžiai. Ir ne tik anų metų valdžiai, bet ir nuo jos nusikaltimų neatsiribojusiai, dėl tų nusikaltimų neatsiprašiusiai teisių ir pareigų perėmėjai - šių dienų valdžiai. Tačiau valdžia iš tautos patirtų aukų ir karių didvyriškumo pinasi sau laurų vainiką, kuriuo nori nuslėpti ne tautos, o savo nusikaltimus ir nusikalstamą politiką. Valdžia armiją išvaduotoją pavertė okupacine armija. Vėlgi dėl to niekas nepuola kaltinti paprastų tos armijos karių nei reikšti nepagarbos tos armijos karių kapams - tesiilsi ramybėje, kritę nuožmioje kovoje.
Prisiminkime ir tuos Europos išvaduotojus, kuriems pergale teko džiaugtis Sibiro lageriuose - Stalinas bijojo europietiško gyvenimo regėjusių, taip pat išvadavimo misijos galią pajutusių savųjų karių. Mums vertėtų ypač pagerbti tuos sovietinius karius, kurie išvadavus ir okupavus Lietuvą atsisakė vykdyti vadų įsakymus naikinti mūsų žmones ar stengėsi palengvinti tremiamųjų dalią. Juk buvo ir tokių, kurie ne tik rizikavo, bet ir patys atsidūrė lageriuose.
Didysis Tėvynės karas buvo didžiausias rusų tautos išbandymas, pareikalavęs neįmanomų suvokti aukų, tad tapęs esminiu rusiškojo tapatumo bruožu. Gerbiame tautos žygdarbį ir lenkiame prieš jį galvas, tačiau negerbiame tos politikos, kuri stengiasi nusavinti didžiąją auką bei žygdarbį ir pasitelkti jį savoms politinėms manipuliacijoms. Baltijos Asamblėjos raginimas ir jam pritariančiųjų nuomonė yra bandymas pasipriešinti tokioms manipuliacijoms, priminti Stalino režimo nusikaltimus, padarytus ne tik Europos tautoms, bet ir pačiai rusų tautai, taip pat neleisti šiandieninei Rusijos valdžiai stalininio režimo nusikaltimus pateikti kaip „išvadavimo“ gėrybes.
