„Kad ir kas būtų, kad ir žemė griūtų, aš buvau mokoma pasitikėti Dievu. Kiekvienas žmogus yra nuodėmingas, bet Viešpats yra mus atpirkęs“, – naujienų portalui tv3.lt sako V. Sabutienė.
Būtent tai pašnekovę veda į priekį tiek tada, kai ji ima galvoti apie karo baisybes ir grėsmę, tiek tada, kai panyra į asmeninio gyvenimo vingius.c
Ištekėjo už kunigo
Prieš daugiau nei 22-ejus metus ištekėjusiai už kunigo, o dabar ir vyskupo Mindaugo Sabučio, moteriai esminis dalykas buvo tai, kad jos vyras yra tikintis žmogus, kad ant to pamato kuriama šeima.
„Tikėjimas yra esminis, svarbiausias dalykas mano gyvenime, ir jeigu man reikėtų save apibūdinti, tai visų pirma pasakyčiau, kad esu krikščionė.
Mano tėvai, seneliai buvo liuteronai, todėl tikėjimas atėjo iš šeimos, natūraliai. Gevenimas drauge su bažnyčia mane paskatino rinktis ir teologijos studijas. Kad įgyčiau žinių.
Nuo paauglystės, po Konfirmacijos, tekdavo pagroti pamaldose bažnyčioje, giedoti ir kitus pamokyti giesmių, tad visada norėjosi labiau pasigilinti, suprasti, koks yra mano Bažnyčios, beje, Lietuvai davusios pačią pirmąją spausdintą knygą, mokymas, kuo grindžiamas viena ar kita tradicija, kas yra principiniai, o kas – antraeiliai dalykai.
Evangeliškoji teologija Klaipėdos universitete tais metais, kai stojau, kaip ir dabar, buvo tokia savotiška, nišinė specialybė, kursas – 10 žmonių. Tai – ne teisė, vadyba ar programavimas“, – prisimena V.Sabutienė.
Bažnyčioje visą gyvenimą
Paklausta, ar moteris niekada vaikystėje ir paauglystėje nepatyrė užgauliojimų dėl to, kad paauglystės metus leidžia bažnyčioje vietoje pasibuvimo su draugėmis, Vilma tik šypteli:
„Kažkaip aš visada ėjau savo keliu per daug neatsiklausdama ir nelaukdama patvirtinimo. Klasėje buvau vienintelė liuteronė, tačiau niekam per daug apie tai nesipasakojau.
Mokslai sekėsi gerai, turbūt labiau dėl to sulaukdavau dėmesio, negu dėl tikėjimo ar laisvalaikio. Apie tai, kad einu į bažnyčią, groju joje, žinojo pora artimiausių draugių.
Maištauti dėl ėjimo į bažnyčią aš niekada nebuvau linkusi, man tai nuo pat mažens kaip tik buvo pačiai labai reikalinga. Man buvo natūralu būti bažnyčioje, tai mačiau savo Tėvų šeimoje – svarbiausias argumentas joje ne kas kita, o Šventasis Raštas. Ar lengva, ar sunku gyventi – būti arti Dievo.“
Karo akivaizdoje – susitelkimas
Pastarieji metai stipriai paveikė žmones ir jų gyvenimus – keleri metai užsidarymo dėl pasaulinės pandemijos, o dabar dar ir karas Ukrainoje, žūstantys civiliai, griaunami miestai. Ar ir tada, kai iš esmės griūva gyvenimai, padės tikėjimas Dievu?
„Karo ir ligos grėsmė yra tai, kas kėsinasi fiziškai į tavo gyvybę. Žmogus teoriškai supranta, kad mirtis yra žemiško gyvenimo baigtis (bet ji nėra natūrali – pagal liuteronų mokymą, mirtis yra galutinis priešas, o žmogus sukurtas amžinajam gyvenimui), tačiau kai ji priartėja netikėtai, staiga, kai gresia mirtis nuo ligos ar nužudymas, apima baisi baimė. Ir ne tik dėl savęs – dėl artimųjų, dėl brangiausiųjų.
Su visais, kurie šiuo baisiai išgyvena, gedi, jaučia nepakeliamą skausmą dėl protu nesuvokiamų klaikynių, galiu pasidalinti tuo, kas mane pačią palaiko – ko moko mūsų Bažnyčios katekizmas: rytą pradėti persižegnojimu, malda Tėve mūsų ir padėka bei prašymais.
Nuo savęs pridėčiau – melskitės psalmių tekstais, jos yra Biblijoje, beveik pačiame knygos viduryje. O tada jau eiti į kasdienius darbus bei perskaityti, išgirsti, peržiūrėti žinių reportažus.
Man labai svarbu atsirinkti informacijos šaltinius, žiūrėti, kuo kliaujuosi. Nebėgti, sužinoti – bet nelikti vien neišvengiamų baisių naujienų sraute – vis tiek klausti Dievo, kaip psalmėje: „Viešpatie, kiek ilgai?..“ Prašyti ir viltis. Žiūrėti į Kristaus kančią ant kryžiaus (taip, sunku ir nesinori). Kai atrodė, kad viskas baigta – Jis kaip tik nugalėjo mirtį mirtimi. Tai – tikėjimo dalykai, jie kasdien naujai išgyvenami, atrandami, nėra išmokstami kartą visiems laikams.
Turbūt reikėtų stengtis daryti tai, kas padaugina, o ne sumažina ramybės. Jeigu geriau ir saugiau jaučiamės, namuose turėdami vaistų, vandens ir maisto atsargų, tai ir sužiūrėkime, pasirūpinkime. Ir labai svarbu pasikalbėti, drauge išgyventi su artimu žmogumi – vyru, drauge, kitais artimaisiais“, – sako trijų vaikų mama V.Sabutienė.
Velykos – Kristaus pergalė
Artėja šventos Velykos, Kristaus prisikėlimo šventė, su kokiomis nuotaikomis šią pavasario šventę pasitinka vyskupo šeima? „Tai labai svarbi šventė. Tai Kristaus pergalės prieš mūsų mirtį šventimas. Mes švenčiame tai, kad esame sukurti amžinajam gyvenimui.
Mūsų šeima daug laiko būna bažnyčioje – ir pamaldose (ne vieną kartą per savaitę), ir įvairiuose pasiruošimuose, repeticijose, parengime. Mums tai įprasta.
Tai, kad esu vyskupo žmona, priimu kaip atsakomybę – ir jos supratimas per daug metų įgavo vis naujų niuansų, aspektų, atradimų. Bažnyčioje esame mudu, natūraliai joje drauge auga ir mūsų vaikai – du paaugliai ir pirmokas“, – sako V.Sabutienė.
Vis tik paprašyta įvardinti, kas padėjo laimingai santuokoje gyventi daugiau nei 22-ejus metus, ji tik kukliai šypteli: „Receptus ir patarimus dalinti gali tie, kurių proanūkiai eina į bažnyčią, o aš kol kas galiu pasakyti tik tiek – abu su vyru esame ir norime būti tame pačiame kelyje. Man labai svarbu, kad daug kalbamės. Ir kad meldžiamės.“
