• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Savo kailiu patyriau: darbdaviai ne melagiai – Lietuvoje katastrofiškai stinga darbo jėgos. Tačiau darbingo amžiaus vyrų, kurių laisvalaikį sudaro 24 val. per parą, yra užtektinai. Šį savo teiginį galiu pagrįsti stebėjimo rezultatais Vilniuje, kuriame viešėjau ir valandžiukę kitą sukiojausi prie parduotuvių „Iki“ ir „Saulutė“ Žirmūnuose.

REKLAMA
REKLAMA

Po tų pasisukiojimų vis dėlto supratau, kad vyrai dar ne jėga ir net ne darbo jėga. Nei už pinigus, nei už gerą butelį.

REKLAMA

Kodėl man prireikė jėgos ir kodėl būtent tose vietose bandžiau jos rasti?

Reikalas tas, kad aš, kaip minėjau, ne vilnietis, tačiau dukra, Vilniuje baigusi mokslus, pasiliko sostinėje ir net laimingai ištekėjo pernykštės vasaros karščiausią dieną, kurią vainikavo baisi audra (tėvams tokią kataklizmą sunku pamiršti). Jaunavedžiai iš kuklių pedagogiškų atlyginimų per beveik metus trunkantį bendrą gyvenimą buto nusipirkti neįstengė ir, įtariu, neįstengs dar kelis dešimtmečius, o jeigu nesumąstys keleriems metams palikti gimtinės ir parsiduoti airių mamytėms, neturinčioms laiko prižiūrėti mažamečių, ar anglams pievagrybių augintojams, tai nuosavą pastogę gaus tik po gimdytojų (t. y. mano su žmona) mirties.

REKLAMA
REKLAMA

Taigi buvau pakviestas remontuoti nuomojamo bendrabučio tipo buto. Buto šeimininkas leido išgriauti kai kurias pertvaras ir įsirengti vonią bei virtuvę. Šaltas pavasaris užsitęsė, tad iki bulviasodžio neturėjau ko nusitverti. O dukrai visada maga padėti, juolab kad tai susiję su pasisvečiavimu sostinėje. Be rimto reikalo į Vilnių nebevažiuosi – ir savu, ir visuomeniniu transportu per brangu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tų sienų griovėju ir buvau pasamdytas. Suprantama, už nemenką užmokestį – dukros bučkį. Į sostinę nusivežiau sunkiai pakeliamą kūjį ir dvi dienas iš penkto aukšto „barabanijau“ aplinkiniams žirmūniečiams. Dulkės, kurios netilpo ant mano išrasojusios kaktos, virto pro atdarą langą lauk ir maišėsi su automobilių CO. Įtariu, didmiestyje užterštumas tomis dienomis šiek tiek padidėjo.

REKLAMA

Mūrinių sienų neliko, tačiau vietos kambarėlyje nepadaugėjo – išdygo didoka plytgalių ir sutrupinto tinko krūva. Ją kažkokiu būdu reikėjo nugabenti žemyn ir kažkur paslėpti, kad negadintų kažkada tuomet reikšminga premija už architektūrinį ar kitokį sprendimą įvertintų Žirmūnų vaizdo.

Su iš darbo grįžusiu žentu nusprendėm susmulkintą sieną supakuoti į šiukšliamaišius, kad būtų patogiau išgabenti lauk. Tačiau kas galėtų šį darbą atlikti (man jau skaudėjo nugarą, o žentas buvo užsiėmęs darbu po darbo, kad nereikėtų skolintis tikriesiems remonto meistrams ir medžiagoms) ir kur visa tai nešti?

REKLAMA

Dar provincijoj būdamas per radiją girdėjau, kad gyventojų lauk išmestus daiktus (šaldytuvus, sofas) kartą per metus už dyką išveža komunalininkai. „Skambink jiems. Jei prašys, sumokėsim“, – patariau šeimoje nepatyrusiam ūkininkauti žentui.

Kam konkrečiai jis skambino, nežinau, tačiau anam laido gale kelių organizacijų atstovai tikino mielai nuolaužas panaikinsią, bet šlamšto turėtų būti ne mažiau kaip penkios tonos, o visas tas malonumas kainuosiąs nuo 270 litų. Nei tiek plytgalių, nei tiek pinigų neturėjom.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitą dieną, kai žentas išskuodė mokyti jaunosios kartos, prie „Iki“ parduotuvės pastebėjau be užsiėmimo mindžikuojančius vyrukus. „Štai išeitis iš keblios situacijos“, – tariau sau. Nujaučiau, ko jie ištroškę, todėl be užuolankų pasiūliau: „Gal, vyrai, norit patalkėt?“ Tas, kuris stovėjo ant šaligatvio, šalia tupinčio (jam stoviniuoti turbūt jau buvo per sunku) ir cigaretę traukiančio pasiteiravo, ar nesutiktų. „Nu nach...“, – nusispjovė rusiškai. Supratau, kad jie – ne jėga.

REKLAMA

Nusileidau pakalnėn – prie „Saulutės“. Ir čia yra besidairančiųjų. „Ne, aš ne darbininkas, aš pensininkas, 600 litų gaunu, papildomai man nereikia. O štai Vycka gali padėt“, – aiškino vyrukas ir prieiti pakvietė Vycką. Tas iš karto sutiko, tik patarė minutėlę palaukti Fedios – jie abu stversis darbo. Tuo metu prie Vyckos prisiartino kažkoks bendramintis ir pašnibždėjo, jog „ten“ yra vyno. „Jis nebegrįš“, – informavo padėtį įvertinęs pensininkas. Tačiau atėjo Volodia. Jis smulkiai išklausinėjo, kur plytgaliai ir kiek kubinių metrų. Paaiškino, kad kubinis metras – tai 300 plytų. Bet reikią porininko. Jo nesimatė, bet pasirodė, galėjau suprasti, buvusio statybininko pažįstama Olia. Tokia apvalutė, jau linksmutė, melsvais žandukais. „Ar nori žmogui pagelbėt?“, – paklausė Volodia. „Kokios problemos?“ – sumurkė Olia ir, mane įvertinusi nuo galvos iki viršugalvio, nekaltai sumirksėjo patinusiais vokais. Bet susišnabždėję po akimirkos su Volodia palengva nutolo, prieš tai mestelėję: „Jei ką, užsuksim“.

REKLAMA

Kol prie „Saulutės“ dairiausi jėgos, pensininkas papasakojo, kaip toks Dima visai neseniai ir visai netoliese kasė griovį, o penki jo draugai, susėdę prie parduotuvės, jį akylai stebėjo, bet kviečiami į talką nė nekrustelėjo, tik šaipėsi, laidė įvairiausias replikas. Užtat kai Dima darbą baigė ir užsakovas su juo atsiskaitė, penketukas tarsi sprinteriai prie baltos linijos sutartinai stryktelėjo iš vietos ir puolė prie suprakaitavusio draugo. Dima buvo geros širdies – visus pavaišino. „Štai kokie čia darbininkai“, – reziumavo draugiškas pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pensininkas nešykštėjo pasakojimų, tačiau aš jau buvau nusivylęs darbo jėgos paieškomis, todėl pasukau išverstos sienos, o kitą dieną – ir namučių provincijoje link.

Po kelių dienų dukra paskambino ir pasidžiaugė, kad trečiame namo aukšte rado gyvenimo porą, kuri už 80 litų plytgalius išgabeno į netolimą statybvietę. Ten ekskavatoriumi žemę knaisiojęs traktorininkas už butelį sutiko plytgalius „palaidoti“. Tiesa, su išverstos sienos likučiais susidorojusi porelė dar keletą dienų vis užsukdavo į dukros butą ir skųsdavosi visai sublogėjusia sveikata. Žentas jų negalavimus gydė alumi, tad nešikų darbas pabrango iki 100 litų. Vis dėlto tai trigubai pigiau už oficialią oficialių organizacijų prašytą sumą (darbo jėgos tyrimų ir šiukšlių laidojimo neleistinoje vietoje išlaidos neįskaičiuotos).

REKLAMA

Aš, provincialas, įsitikinau, kad Vilniuje ne tik griovėjų ar plytgalių nešėjų stinga. Dukra su vyru ilgai vargo, kol rado naujų pertvarų statytoją, plytelių klojėją, vonios prijungėją prie kanalizacijos vamzdžio. Tokių specialistų prie parduotuvių ar trečiame aukšte ieškoti – dar juokingesnis užsiėmimas. Lietuvoje pasilikę specialistai labai užsiėmę, o iki Jungtinės Karalystės – toloka. Juos parvilioti atgal reikėtų ypatingo masalo.

Rokiškis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų