Ši istorija – apie gana senus įvykius. Ji prasidėjo prieš 60 metų, tačiau griaunanti banga, kurią sukėlė tie įvykiai, atsirito iki mūsų dienų.
Tai istorija apie įvykius, vykusius toli nuo mūsų – Afrikoje. Taigi, už kelių tūkstančių kilometrų; bet kažkas panašaus gali nutikti bet kur – ir Amerikoje, ir Azijoje ir pas mus, ir bet kada.
Tai istorija apie tai, kaip vienas, atrodo, nekaltas, nereikšmingas, iš pirmo žvilgsnio lyg ir naudingas žingsnis gali sukelti tokias katastrofiškas pasekmes, apie kurias niekas net negalėjo pamanyti.
„Darvino košmaras“
Apie čia aprašomus įvykius yra sukurtas dokumentinis filmas „Darvino košmaras“ („Darwin's Nightmare“). Šį 2004 metais pristatytą filmą kartu kūrė austrai, prancūzai ir belgai. Nepamenu, kad bent viena mūsų televizija būtų rodžiusi šį filmą. Tiesa, Lietuvoje filmo premjera keliuose kino teatruose vyko, o 2009 metais kaip „Vilnius – Europos kultūros sostinės“ projekto „3E-DOX“ dalis į Vilnių buvo atvažiavęs ir filmo režisierius austras Hubertas Sauperis. „Darvino košmaras“ Lietuvoje buvo parodytas kelis kartus skirtingais metais, bet tai – tik lašas jūroje. Šį filmą turėtų pamatyti gerokai didesnė auditorija, nepaisant to, kad jis palieka slogų įspūdį. Tai filmas, kurį „privalai pamatyti“.
2004–2006 m. filmas „Darvino košmaras“ pelnė apie 10 prestižinių prizų. 2004 m. Europos kino akademija „Darvino košmarą“ pripažino geriausiu dokumentiniu filmu. Jis buvo apdovanotas Vienos, Sidnėjaus, Mechiko, Salonikų, Jamagatos kino festivaliuose, 2006 metais nominuotas „Oskarui“.
Filmas prasideda Sovietų Sąjungoje sukurto ir pagaminto didelio transportinio lėktuvo „Iljušin IL 76“ nusileidimu viename mažame Tanzanijos aerodrome netoli Viktorijos ežero. Lėktuvas bus pakrautas žuvies filė ir ją išgabens į Europą. Tai Nilo ešerio, kuris užauga labai didelis, turi labai švelnaus skonio mėsą, filė. Filmo kūrėjai bando sužinoti, kodėl tuo metu, kai iš Tanzanijos išgabenami milžiniškai kiekiai labai vertingos žuvies, šios šalies žmonės badauja. Ar tie lėktuvai, kurie gabena žuvį, neveža į Afriką ginklų ir šaudmenų? Kodėl ten klesti prostitucija, kodėl vaikai tampa narkomanais, kodėl taip sparčiai plinta AIDS, kodėl visi gyvena baisiomis antisanitarinėmis sąlygomis, kodėl tie, kas gaudo žuvį valgo pašvinkusias jos atliekas? Kas vis tik atsitiko Viktorijos ežere? Filme galite išgirsti rusų ir ukrainiečių lakūnų pasakojimus, Tanzanijos žvejų, vietos įmonių savininkų, paprastų kaimiečių, žvejų, prostitučių interviu, daug ką pamatyti ir suprasti. Tikiuosi, reklamą padariau ir jūs tą filmą pažiūrėsite.
O dabar grįžkime į pradžią.
Ežeras ir jo gyventojai
Viktorijos ežeras, apie kurį čia ir bus kalbama, telkšo trijų Afrikos valstybių – Ugandos, Tanzanijos ir Kenijos – teritorijose. Anglijos karalienės Viktorijos vardu pavadintas ežeras yra didžiausias Afrikoje ir antras pagal dydį gėlo vandens ežeras pasaulyje. Už Viktorijos ežerą didesnis tik Aukštutinis ežeras, esantis Šiaurės Amerikoje ir priklausantis Didžiųjų ežerų grupei. Viktorijos ežero ilgis 320 km, o plotis 275 km, taigi, kaip matote, jei jį „pasitiestume“ pas save, vanduo užlietų labai didelę mūsų šalies dalį. Viktorijos ežeras telkšo gana aukštai – 1 134 m aukštyje, tačiau pats ežeras nėra gilus, jis telkšo negilioje dauboje. Ežeras laikomas Nilo ištakomis. Na, gal užteks apie ežerą. Visa tai galite rasti bet kurioje enciklopedijoje – ir elektroninėje, ir spausdintoje. Geriau pažiūrėkime, kokios žuvys gyvena Viktorijos ežere, nes jos šioje pasakojamoje istorijoje suvaidino pagrindinį vaidmenį.
Iki 1954 metų Viktorijos ežero ekosistema pasižymėjo labai didele biologine įvairove. Ežere gyveno apie 500 žuvų rūšių, bet 90 proc. žuvų buvo ciklidai. Kas tai? Jei turite draugų, kurie laiko akvariumus ir augina akvariumines žuveles, o tos žuvelės nėra kokie nors šamukai ar unguriai, tai didelė tikimybė, kad ten plaukios ciklidai. Tai ešeržuvių būrio žuvų šeima, kuriai priklauso apie 1 700 spalvingų gėlavandenių žuvų rūšių. Taigi Viktorijos ežere nuo seno dominavo ciklidai – jame plaukiojo daug nedidelių spalvotų žuvelių – tokią ekologinę pusiausvyrą per daug daug metų sukūrė Gamta. Ciklidai pasižymėjo evoliuciniu plastiškumu, todėl jie užsiėmė įvairiausias nišas ir išnaudojo įvairiausias mitybines bazes. Evoliucinis plastiškumas lėmė, kad per fantastiškai trumpą laiką Viktorijos ežere užsiveisė labai daug naujų žuvų rūšių, kurios užsiimdavo sau palankias gyvenimo nišas. Viktorijos ežero žuvų įvairovė buvo viena didžiausių pasaulyje, tačiau tuo pat metu įvairios žuvų rūšys sėkmingai eksploatavo visus ežero maisto šaltinius, kas užtikrino idealią ekologinę ežero ekosistemos pusiausvyrą. Tačiau dauguma šio ežero žuvų žmonėms nebuvo įdomios – nedidelės, kaulėtos, bizniuko iš jų neprasuksi. Vietiniai gaudė kelias tilapijų rūšis (tilapijos taip pat yra ciklidai) ir jas valgė arba parduodavo. Tačiau visa ta didelė žuvų įvairovė užtikrino idealiai subalansuotą ekologinę situaciją.
Už ir prieš
Tais laikais, apie kuriuos kalbame, visos trys šalys, supančios Viktorijos ežerą, buvo Jungtinės Karalystės kolonijos. Tanzanija nepriklausoma nuo Britanijos tapo 1961 m., Uganda – 1962 m., Kenija – 1963 m. Tačiau 1954 m. visos trys šalys dar buvo britų kolonijos, būtent šios šalies politikai, ekonomistai ir ichtiologai mąstė, ką daryti su Viktorijos ežeru. Britų netenkino Viktorijos ežero ichtiofauna – žuvys, nors gražios ir spalvotos, neturėjo jokios prekinės vertės. Bet povandeninio pasaulio tyrinėtojai gerai žino, kaip tą, kas nevertinga, pakeisti vertingu – reikia įleisti plėšrūną, kuris greitai auga ir užauga didelis, ir tas plėšrūnas padarys tvarką – sugaus ir praris daug mažų žuvelių, pats taps didelis, o kai kurių didelių plėšrūnų mėsa yra labai vertinga.
Tinkamo kandidato padaryti tvarką Viktorijos ežere ilgai ieškoti nereikėjo – Nile plaukiojo Nilo ešerys – gigantiška žuvis, galinti pasiekti 200 kg svorį, greitai auganti. Argumentai, kodėl Nilo ešerį reikėjo įleisti į Viktorijos ežerą, buvo maždaug tokie:
* Nilo ešerys gerokai praretintų ciklidų būrį, mažų nevertingų žuvų būtų mažiau, o didelių brangių ir vertinamų žuvų – gerokai daugiau;
* žvejai gaudytų didelius Nilo ešerius, nes ekonomiškai tai labai apsimokėtų, tam naudotų didelius tinklus, ežere gyvenančias mažas žuveles paliktų ramybėje, tad jų resursai žmonių nebūtų eikvojami;
* tuose ežeruose, kur Nilo ešeriai gyvena natūraliai, vyrauja puiki ekologinė pusiausvyra ir kitų nedidelių žuvų yra pakankamai;
* Nilo ešerys yra puikus sportinės žūklės objektas, tad Viktorijos ežeras pritrauktų daug sportinės žūklės mėgėjų, kurie paliktų nemažai pinigų, kad galėtų pagauti svajonių žuvį – gigantišką Nilo ešerį.
Buvo ir prieštaraujančių argumentų. Pavyzdžiui, kad tropinių vandens telkinių ekosistemos yra nenuspėjamos, labai sudėtingos, todėl niekas negali žinoti, kaip viskas pasikeis, kai vandenyje atsiras plėšrūnų, kurie ten negyveno. Kad nėra taip, jog, suvalgęs kilogramą žuvies, plėšrūnas priauga kilogramą. Plėšrūnams paprastai reikia gerokai daugiau žuvies praryti, kad priaugtų kilogramą.
Taigi tuo metu virės aistros, buvo sprendžiama, ar Nilo ešerių į Viktorijos ežerą įleisti, ar neįleisti. Dabar dažnai viską bandoma suversti britams, neva jie kalti dėl Viktorijos tragedijos, tačiau dažnai nurodoma, kad už Viktorijos ežero žuvininkystę atsakingas britų valdininkas buvo prieš, kad į ežerą būtų įleista Nilo ešerių.
Pradžioje – tilapijos, pabaigoje – „šakės“
Kol virė aistros dėl Nilo ešerių, į Viktorijos ežerą buvo įleista papildomai tilapijų, tačiau ne tik vietinių, bet ir naujų rūšių, tokių, kokios ten negyveno. Tai buvo padaryta norint atkurti tilapijų populiaciją, nes vietiniai jas labai intensyviai žvejojo. Kai kurie ekologai mano, kad 1954 metais (kiti nurodo 1952 metus), kai dar tik virė aistros dėl Nilo ešerių veisimo Viktorijos ežere, juodas darbas slapta jau buvo padarytas ir kažkokio dydžio Nilo ešerių banda buvo įleista į ežerą. Kas tai padarė? Kur? Neaišku.
Oficialiai Nilo ešeriai į Viktorijos ežerą buvo įleisti 1962 ir 1963 metais. Bet juk 1963 metais visos trys valstybės – Kenija, Tanzanija ir Uganda – jau buvo nepriklausomos.
Dabar pažiūrėkime, kas atsitiko ežere. 1960-ųjų pradžioje buvo labai stiprios liūtys ir Viktorijos ežero vanduo labai pakilo. Atvežtinėms, čia niekada negyvenusioms tilapijų rūšims liūtys atvėrė daug nerštaviečių, tad šių žuvų po kurio laiko labai padaugėjo. Atvežtinės, įveistos tilapijos, galima sakyti, išstūmė vietines. Įveisti Nilo ešeriai pradėjo ryti ciklidus, bet didelio jų padaugėjimo per 10 metų nesimatė. Iš pradžių viskas buvo ramu, gerai ir gražu. Tačiau 1980-aisiais jau buvo užfiksuotas „Nilo ešerių bumas“. Ešeriai sparčiai augo, jų akivaizdžiai padaugėjo, o ciklidų smarkiai sumažėjo. Iki tol, kol Viktorijoje nebuvo Nilo ešerių, ciklidai sudarė 80 proc. Viktorijos ežero žuvų biomasės, o praėjus maždaug dvidešimt metų nuo to momento, kai buvo įleista Nilo ešerių, vietinių ciklidų biomasė Viktorijos ežere sudarė vos 1 proc. (didžiąją biomasės dalį sudarė Nilo ešeriai, atvežtinės tilapijos). 65 proc. Viktorijos ežere gyvenusių žuvų rūšių visai išnyko. Kai kurie mokslininkai šį faktą vertina kaip didžiausią rūšių išnykimo katastrofą XX amžiuje.
Taigi Nilo ešeriai sparčiai naikino vietines žuvis, sparčiai augo ir, kaip minėjau, 1980-aisiais prasidėjo „Nilo ešerių bumas“. Britai šiuose įvykiuose jau nedalyvavo, jie viską stebėjo iš šono, nes Uganda, Kenija ir Tanzanija jau nebebuvo britų kolonijos.
Apie bumą kalba kai kurie skaičiai: 1975 metais buvo sugauta 335 tonos Nilo ešerių, o 1990 metais šios žuvies rūšies sugavimai siekė jau 380 800 tonų. Į ežerą įleistų, bet jame anksčiau negyvenusių tilapijų rūšių žuvų taip pat daugėjo: 1975 metais jų buvo sugauta 13 000 tonų, o 2000 metais – jau 105 000 tonos. Viktorijos ežeras per labai trumpą laiką virto milžinišku žuvininkystės fabriku. Žmonės iš atokesnių Tanzanijos, Kenijos ir Ugandos gyvenviečių kėlėsi gyventi prie Viktorijos ežero, kūrė ten gyvenvietes, žvejų kaimelius, žuvų perdirbimo įmones, žuvų rūkyklas ir džiovyklas. 1960 metais aplink Viktorijos ežerą gyventojų tankis buvo mažesnis nei 25 žmonės/km², o 2005 metais beveik visose vietose aplink ežerą gyventojų tankis tapo didesnis nei 100 žmonių/km². Galima tik įsivaizduoti, kaip pasikeitė Viktorijos ežero peizažas, kai ežero pakrantėse apsigyveno kelis kartus daugiau žmonių nei anksčiau.
Iki visų šių įvykių Viktorijos ežere plaukiodavo vos keli šimtai žvejų laivelių. Prasidėjus „Nilo ešerių bumui“, 1983 m. laivelių skaičius padidėjo iki 12 000, o 2004 metais Viktorijos ežere jau plaukiojo 51 700 žvejybos laivukų, iš kurių žvejojo 153 000 žvejų.
Miškas, augalai, deguonis
Prie Viktorijos krantų sparčiai pradėjo kurtis įvairios žuvininkystės įmonės. Vienos žuvį šaldydavo, kitos rūkydavo, džiovindavo. Žuvų rūkykloms buvo iškirsti ištisi miškų masyvai, kurie tapo dykvietėmis. Dykviečių plotai per keliolika metų, ten, kur anksčiau augo miškai, labai padidėjo. Medienos labai trūko, tad pradėti kirsti ir atokiau nuo ežero esantys miškai. Kai kuriose vietose buvęs miškingas peizažas virto dykviečių peizažu. Prasidėjo dirvos erozija.
Kai kurios įlankos tapo taip užterštos, kad jose nėra jokios gyvybės, nes pašvinkusios žuvies atmatos buvo verčiamos į vandenį. Viktorijos ežero vandenyje katastrofiškai sumažėjo deguonies. Žuvims išgyventi tapo dar sunkiau.
Dar viena problema, apsunkinanti žuvų gyvenimą, – vandens lygio mažėjimas. Nuo 1990 m. vandens lygis krito labai sparčiai – per dešimtmetį jis sumažėjo vienu metru. Daug kas dėl to kaltina sausras, tačiau yra aiškinimų, kad vandens lygio kritimas yra labai glaudžiai susijęs su „Nilo ešerių bumu“, nes tam daug įtakos turi iškirsti, dykvietėmis virtę Viktorijos ežero pakrančių miškai.
Aktuali problema yra ir vandens užterštumas. Kai kurie specialistai teigia, kad, jei situacija nepasikeis, po 50 metų dėl užterštumo Viktorijos ežeras bus visiškai miręs, visi žvejai galės eiti darbo ieškoti kitur. Kenijos specialistai viena svarbiausių užterštumo priežasčių laiko trąšas, kurias naudoja prie Viktorijos ežero įsikūrusios fermos, taip pat prie ežero įsikūrusių miestelių nutekamuosius vandenis. Kenijos specialistai tiria Viktorijos ežero gruntą ir bando nustatyti cheminę nuosėdų ežero dugne sudėtį.
Negana to, apie 1980-uosius Viktorijos ežere pasirodė iki to laiko nematytas augalas – vandens hiacintas (lot. Eichornia crassipes). Jis į Afriką pateko iš Azijos, o kaip atsirado Viktorijos ežere – niekas nežino. Bet ežeras augalui patiko, ypač ta ežero dalis, kuri yra Ugandoje. Šiandien vandens hiacintas yra okupavęs labai didelę ežero dalį, tad Ugandoje jis naikinamas chemikalais, nes per jo tankius sąžalynus į uostus negali įplaukti laivai, krovininiai laivai ir keltai, jis užkemša hidroelektrinių filtrus ir vamzdžius. Šiaurinėje Ugandos dalyje šiais augalais apaugę 80 proc. priekrantės vandenų.
Tačiau ir be vandens hiacinto yra problemų. Į Viktorijos ežerą įleidus Nilo ešerių ir šiame ežere niekada negyvenusių tilapijų, buvo sugriauta nusistovėjusi mitybinė sistema – kai ešeriai išnaikino daug vietinių žuvų rūšių, neliko tų žuvų, kurios ėstų ir naikintų vandens augalus. Anksčiau Viktorijoje buvo daug žuvų rūšių, kurios tą labai sėkmingai darė, bet jų nebeliko. Dėl to vandens augalų kiekis pradėjo sparčiai daugėti, jie užkariavo ištisas įlankas, pakrančių plotus, pradėjo veistis gilesnėse vietose, kur anksčiau neaugdavo. Tada Viktorijos ežere pradėjo daugėti ir detrito – ant dugno nugulusios organinės medžiagos, susidariusios iš augalų liekanų. Detritui pūvant vandenyje mažėja deguonies. Kai augalų plotai pasidarė didesni, detrito padaugėjo ir gilesniuose vandenyse, tad situacija dar labiau pablogėjo.
Kaip matote, viskas Viktorijos ežere pradėjo griūti kaip kortų namelis. Pajudinta viena korta, o sugriuvo visas namelis. O dabar viskas atsisuko ir prieš Nilo ešerius – jų resursai irgi senka, juos atkurti nėra lengva. Nilo ešeriams trūksta maisto, todėl jie priversti užsiimti kanibalizmu ir ryti savo jauniklius.
Tragedija krante
„Nilo ešerių bumas“ sutapo su sparčiai augančiu šios rūšies žuvienos poreikiu Europos rinkoje. Balta, kaulų neturinti šios žuvies mėsa yra labai vertinama – Nilo ešeriai eksportuojami ne tik į Europą., bet ir į JAV, Australiją. Ugandoje žuvies eksporto apimtys nusileidžia tik kavos eksporto apimtis. Daugiausia žuvies eksportuoja Tanzanija – šiai šaliai tenka per 40 proc. eksporto apimčių. Ugandos ir Kenijos eksporto apimtys mažesnės ir svyruoja tarp 20–30 proc. 2006 m. Nilo eksporto iš Viktorijos ežero apimtys buvo vertinamos 250 mln. JAV dolerių. Šiuo metu eksporto apimtys krenta (sugaunama mažiau žuvies, ES uždeda embargą dėl higienos reikalavimų nesilaikymo ir pan.)
„Nilo ešerių bumas“, atrodo, turėjo būti aukso gysla, iš kurios visi galėjo gerai gyventi, tačiau taip neatsitiko. Žuvies buvo daug, visi gaudė, transportiniai lėktuvai iki lubų prikišti šaldytos žuvies filė nuolat kildavo (ne visi sėkmingai pakildavo, yra ir prie Viktorijos sudužusių lėktuvų, dažniausiai –SSRS gamybos transportiniai lėktuvai), tad lyg niekam neturėtų nieko trūkti, tačiau Viktorijos pakrantėje karaliauja badas, antisanitarinės sąlygos, infekcijos, ligos, narkomanija. Nėra ligoninių, mokyklų, daug benamių, našlaičių vaikų. Visa žuvis atiduodama, žvejai maistui gauna tik tai, kas liko išpjovus filė. O lieka galva, viduriai ir stuburas. Negana to, įvairiose Viktorijas ežero pakrantėse kyla lokalūs ginkluoti konfliktai. Manoma, ginklai gali būti įvežami tais pačiais lėktuvais, kuriais išvežamos žuvys.
Apie tai rodoma ir straipsnio pradžioje minėtame filme „Darvino košmaras“. Reikia paminėti ir tai, kad 2006 m. Tanzanijos valdžia pareiškė, jog filmo autoriai turi būti persekiojami ir teisiami, nes jie sudavė smūgį Tanzanijos ekonomikai (buvo teigiama, kad, pasirodžius filmui, Europoje gerokai sumažėjo Nilo ešerių žuvienos paklausa). Pačioje Tanzanijoje buvo suimtas vietinis žurnalistas, bendradarbiavęs su filmo kūrėjais ir dar keliais žmonėmis.
O kas toliau?
Toliau galimi keli keliai. Arba viskas bus semiama iš ežero tol, kol bus galima semti, ir po to ežeras bus paliktas ramybėje ir per daug metų pats išsivalys žaizdas arba bus imtasi rimtų priemonių. Yra kelios organizacijos, kurios rūpinasi Viktorijos likimu. Tai Viktorijos draugų bendruomenė OSIENALA, užregistruota Kenijoje, bet aktyvi ir Tanzanijoje bei Ugandoje. Ši apie 150 narių turinti organizacija realizuoja įvairius projektus, pavyzdžiui, miškų atsodinimas. Yra organizacija ECOVIC, vienijanti Rytų Afrikos bendruomenes, kurioms rūpi Viktorijos ežero ateitis. Tačiau Viktorijos ežeras laukia labai rimtų priemonių, kurių griebtis reikia jau dabar ir kurios turi būti gerai finansuojamos. Tačiau kol kas milijonai plaukia už Nilo ešerių eksportą, o kol jie plauks, labai didelių pokyčių gali ir nebūti.
O nuo ko viskas prasidėjo? Kad kažkas kelias dideles žuveles įleido į labai didelį ežerą.
Autorius Rolandas Kažimėkas
