Kaip šiandien gyvena šie žmonės, ką mano ir kaip jaučiasi po viešų prisipažinimų. Apie tai kalbamės su vienos iš atsiskleidimo istorijų autoriumi, klaipėdiečiu Edgaru Rušinsku.
- Kaip pasikeitė Tavo gyvenimas po to, kai paviešinimai savo istoriją?
- Pradžia buvo labai sunki. Aplinkinių spaudimas ir visa ta baimė dėl mano saugumo, bet dabar esu daug daug laimingesnis, laisvesnis ir galiu būti savimi, išreikšti save, negalvodamas, ką pagalvos kiti.
- Kaip reagavo draugai, šeima, pažįstami?
- Na, draugų Lietuvoje kaip ir nebeliko, jiems tai kėlė didelę baimę. Šeimoje, žinoma, buvo baimė dėl mano saugumo, nes Lietuvoje tai nėra priimtina. O šiaip aplinkiniai žmonės - vieni palaikė, kiti, tiesiog, nustojo bendrauti.
- Ar buvo tokių žmonių, kurie nustojo bendrauti?
- Žinoma buvo, gana daug sakyčiau. Mano, kaip ir minėjau, dauguma draugų mane paliko, nes buvau kitoks.
- Kokių atsiliepimų sulaukei iš žmonių po paviešinimo? Daugiau palaikė Tave ar smerkė?
- Gana įvairių, bet dauguma buvo teigiami. Dauguma žmonių mane palaikė ir sakė, kad viskas bus gerai. Taip ir buvo. Esu daug daug laimingesnis. Be to, dar gavau daug žmonių žinučių, prašančių patarimo ar pagalbos, su kai kuriais bendrauju iki šiol.
- Ką dabar manai apie tai? Ar vertėjo? Ar dabar darytum tą patį?
- Mano galva – vertėjo. Iki pat mirties teigsiu, jog padariau teisingą dalyką. Aš kalbėjau su daug žmonių, kuriems reikėjo pagalbos, jiems reikėjo ne psichologo tuo metu, o draugo, tad stengiausi būti šalia. Manau žmonės, kurie mane pažinojo, nepasakytų, kad esu blogas žmogus, nors žinoma, turiu savų trūkumų.
- Gyveni Anglijoje, gal gali palyginti su Lietuva? Ar lengviau ir paprasčiau žmonės žiūri į homoseksualus?
- Skirtumas tikrai labai didelis. Pradėkime nuo to, kad dirbdamas Anglijoje niekada nesislėpiau, kas esu ir netgi buvau savo darbe toks ne vienas. Buvo dar vienas jaunas vaikinukas ir vienas vyras. Visiems tai (homoseksualumas – red. past.) normalus dalykas. Dar savanoriauju jaunimo klube beveik kiekvieną vakarą, ten visi vadovai ir visi mano bendradarbiai žino. Ir vyresniųjų paauglių grupė apie mane žino ir jiems tai nė motais, dar kartais ir pajuokaujama ta tema. Darbuotojai vaikinukai net nebando manęs vengti, mes visi ten esame draugai, su manimi jaunimo klube dirba dar dvi lesbietės. Žmonės Anglijoje, tiesiog, vertina tai kaip normalų dalyką.
- Kaip manai ar turėtų tokių išpažinčių daugėti? Ar skatintum Lietuvos homoseksualius žmones atsiskleisti?
- Niekada neskatinau ir neskatinsiu, nes galiausiai kiekvienam ateina tas laikas, kai jis ar ji patys to nori. Žinoma, jei paklaustumėt ar tai padėtų LGBT situacijai Lietuvoje, sutikčiau, kad padėtų. Kai pamatai tokį žmogų savo aplinkoje, supranti, kad jis toks kaip visi, su tais pačiais norais, meilės troškimu ir svajonėmis.
