REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
0
TV3

Aud­rius Dau­nys be­veik 22 me­tus plau­kio­ja pa­sau­lio jū­ro­mis ir van­de­ny­nais. Vie­nas per 54 pa­ras per­plau­kė At­lan­tą. Be ki­tų dar­bų dirbo ved­liu džiung­lė­se, ban­gi­nių me­džio­to­ju, nar­dy­mo inst­ruk­to­riu­mi. Ke­liau­to­jas yra re­tas sve­čias Šiau­liuo­se. „Esu na­mie, kai ne­su na­mie“, – sa­ko šyp­so­da­ma­sis. Ne­di­de­lis bur­lai­vis, da­bar nu­lei­dęs in­ka­rą vie­na­me Ar­gen­ti­nos uos­te, yra jo tik­rie­ji na­mai.

REKLAMA
REKLAMA

Aus­ka­ro į au­sį neį­si­se­gė

Pas­ku­ti­nė ke­liau­to­jo ap­lan­ky­ta vie­ta – Ug­nies že­mė ir Hor­no ra­gas. Nuo Hor­no ra­go iki An­tark­ti­dos yra tik 400 jūr­my­lių (apie 700 km). Į šį pa­sau­lio pa­kraš­tį 45-erių Aud­rius Dau­nys at­plau­kė sa­vo ne­di­de­liu bur­lai­viu „Tau­ra“ ir gy­ve­no čia pu­sant­rų me­tų.

REKLAMA

Jū­rei­vių pa­sau­ly­je ži­no­mas po­sa­kis: jei­gu api­plau­ki bu­ri­niu lai­vu ap­link Hor­ną, ta­da jau esi jū­rei­vis, iki to – tik plū­du­ras. Jū­rei­viai įgy­ja tei­sę į au­sį įsi­seg­ti aus­ka­rą ir spjau­dy­ti prieš vė­ją. Lai­ko­ma, kad to­kia gar­bė yra są­ži­nin­gai už­si­dirb­ta, vė­jas ant drą­suo­lių ne­pyks­ta.

Per van­de­nis Aud­rių ge­na pa­ži­ni­mo dva­sia. Sto­tys – pra­ban­gūs uos­tai, ku­riuo­se knibž­da tu­ris­tai, ir kuk­liau­sios in­ka­ra­vie­tės ci­vi­li­za­ci­jos ne­pa­lies­tuo­se že­mės lo­pi­nė­liuo­se. Du de­šimt­me­čius ke­lio­nė­se A. Dau­nys su bend­ra­min­čiais kar­tais pa­si­kal­ba, kad klai­din­gai pa­sau­lis pa­va­din­tas Že­mės pla­ne­ta.

REKLAMA
REKLAMA

„Ko­dėl mū­sų pla­ne­ta tu­ri va­din­tis Že­me, jei­gu dau­giau nei 70 pro­cen­tų ru­tu­lio uži­ma van­duo?“ – svarsto ne­pails­tan­tis ke­liau­to­jas.

Ang­lų, is­pa­nų, ru­sų kal­bo­mis kal­ban­tis 1,90 met­ro ūgio at­le­tiš­kas lie­tu­vis ne­tu­ri aukš­tų­jų lai­vy­bos ar žve­jy­bos moks­lų dip­lo­mo, ta­čiau jam yra te­kę dirb­ti lai­vo in­ži­nie­riu­mi, ban­gi­nių me­džio­to­ju, nar­dy­mo inst­ruk­to­riu­mi, net ved­liu džiung­lė­se. Daug kar­tų dir­bo dai­li­de, žve­ju, jach­tų re­mon­ti­nin­ku, na­ru – šių spe­cia­ly­bių žinias įgi­jo pra­ktiš­kai, šil­ta ir šal­ta iš­ban­dy­da­mas pa­ts.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Na­muo­se – eg­zo­tiš­kiau nei jū­ro­je

Šiau­liuo­se Aud­rius Dau­nys lai­ki­nai gy­ve­na dau­ge­liui įpras­tą, ta­čiau sa­vo bū­dui gan eg­zo­tiš­ką gy­ve­ni­mą: mie­ga ant su­lanks­to­mos so­fos, val­go per die­ną tiek kar­tų, kiek lie­pia ma­ma, ir so­čiai. Dar šie­nau­ja žo­lę prie na­mo, ke­lia į vyš­nias bai­dyk­les nuo varnėnų, ve­žio­ja ma­mą, dė­dę Jo­ną ir su duk­ra iš Ai­ri­jos at­vy­ku­sią se­se­rį Ju­li­tą jų nu­ro­dy­tais marš­ru­tais. Ty­liai kal­ba te­le­fo­nu, kai už­mie­ga še­šių mė­ne­sių duk­te­rė­čia.

REKLAMA

„Ne­su sū­nus pa­lai­dū­nas, ku­ris ti­kė­tų­si per ke­le­tą mė­ne­sių kom­pen­suo­ti neat­lik­tas pa­rei­gas šei­mai, – kal­ba ke­liau­to­jas. – Kol Lie­tu­vo­je, tol sa­viš­kiams pa­de­du. Ru­de­nį vėl kel­siu bu­res.“

Pa­sak Aud­riaus, jo gy­ve­ni­mo tiks­las nė­ra per­plauk­ti ko­kį nors van­de­ny­ną, nu­ke­liau­ti į ko­kią nors pa­sau­lio ša­lį. Įdo­miau­sias yra ne­ti­kė­tu­mų pil­nas ke­lias, lai­vo ly­nuo­se kly­kian­tis vė­jas, la­biau­siai pra­tur­ti­nan­ti pa­žin­tis su nau­ja ša­li­mi.

REKLAMA

A. Dau­nys di­džiuo­ja­si, kad Ug­nies že­mę pa­sie­kė sa­vo 9 met­rų il­gio de­vy­nio­lik­to am­žiaus di­zai­no bur­lai­viu su 18 ark­lio galių va­rik­liu. Bū­tų tu­rė­jęs di­des­nį lai­vą, bū­tų plau­kęs di­des­niu, tik di­des­nio ne­tu­ri. Kar­tą ba­ro­met­rui siūb­te­lė­jus į apa­čią, lai­ve­lis at­si­dū­rė stie­bais į van­de­nį. Ke­liau­to­jas su sa­vo bend­ra­ke­lei­viu iš­si­mau­dė, aki­mir­ką nu­mi­rė ir pri­si­kė­lė iš mi­ru­sių­jų, bet Že­mę pa­sie­kė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Su ke­va­lu tarp le­do ly­čių“

„Pra­sisp­raus­ti Drei­ko są­siau­riu tarp An­tark­ti­dos ir Pie­tų Ame­ri­kos kran­tų dėl nuo­lat siau­čian­čių ura­ga­ni­nių vė­jų yra su­dė­tin­ga, – žo­džiais ma­ri­nis­ti­nį pa­veiks­lą pie­šia A. Dau­nys. – Bri­tų jū­rei­viai apie šias pie­tų pus­ru­tu­lio vie­tas sa­ko: po 40 laips­nių pie­tų pla­tu­mos ne­bė­ra įsta­ty­mų, po 50 laips­nių pie­tų pla­tu­mos – ne­bė­ra Die­vo.“

Jū­rų vil­ko pa­si­di­džia­vi­mas ne­di­de­liu lai­vu įveikus to­kią at­kar­pą – su­pran­ta­mas. Tu­ris­ti­nės agen­tū­ros tur­tin­giems nuo­ty­kių iš­troš­ku­siems žmo­nėms ren­gia eks­kur­si­jas ap­link Hor­no ra­gą. Už 5 tūks­tan­čius eu­rų pa­so­di­na į plie­ni­nę 20 met­rų jach­tą su dviem stie­bais, su dviem 200-250 ark­lio galių va­rik­liais. Palydoviniais te­le­fo­nais su­ren­ka nau­jau­sią in­for­ma­ci­ją apie vė­ją, sro­ves ir ta­da iš­plau­kia, sau­giai api­pluk­dy­da­mi apie sa­le­lę per­trau­kos tarp aud­rų me­tu– prieš aud­rą jū­ro­je vi­siš­kai ra­mu.

REKLAMA

A. Dau­nys sa­ko, kad ke­lio­nių or­ga­ni­za­to­riai ant jo pyks­ta. „Man jie sa­ko, kad mes vi­sus tu­ris­tus gąs­di­na­me, jog čia la­bai bai­si vie­ta pa­sau­ly­je, o tu­ris­tai į mūsų lai­ve­lį ro­do: „Tai ko tas lie­tu­vis su ke­va­lu tarp le­do ly­čių šliau­žio­ja?!“ At­seit, jų „mar­kę mu­šu“... Bet aš ne­pyks­tu nei ant vie­nų, nei ant ki­tų. Gy­ve­nu sa­vo gy­ve­ni­mą“, – juo­kia­si ke­lio­nių mė­gė­jas.

Pės­čio­mis į šiau­riau­sią Eu­ro­pos taš­ką

Prieš aš­tuo­nio­li­ka me­tų, di­džių­jų ke­lio­nių pra­džio­je, A. Dau­nys pa­sie­kė Nord­ka­pą, pa­sku­ti­nį Eu­ro­pos lo­pi­nė­lį šiau­ri­nė­je Nor­ve­gi­jos da­ly­je. Šian­dien ke­liau­to­jo at­min­ty­je aiš­kiau­siai iš­li­ku­si pa­ti ke­lio­nė – pės­čio­mis ka­rei­viš­kais ba­tais. Pa­ke­lė­je jis ne­su­ti­ko nei lie­tu­vių, nei ki­tų tau­ty­bių žmo­nių, nes šio­mis vie­to­mis ne­vaikš­to­ma. Dėl to 300 met­rų aukš­čio uo­lų, iš­ki­lu­sių Ark­ties van­de­ny­ne, neuž­go­žia ki­tų ke­lio­nių vaiz­dai.

REKLAMA

Praė­jus me­tams po Nord­ka­po įvei­ki­mo, A. Dau­nys sa­vo sep­ty­nių met­rų na­mų dar­bo jach­ta „As­tu­te“ (pir­ma­sis jo lai­vas – aut. pa­staba) su ne­tvir­ta fa­ne­ri­ne ka­ju­te, be ap­sau­gi­nio gaub­to vai­ri­nin­kui, be au­to­pi­lo­to, per­plau­kė Šiau­rės jū­rą iš Sta­van­ge­rio (Nor­ve­gi­ja) į šiau­riau­sią Ško­ti­jos sa­ly­ną Ork­nė­jų. Bu­vo spa­lio mė­nuo, pa­ts ne­pa­lan­kiau­sias me­tas bu­riuo­ti . Sta­van­ge­rio bu­riuo­to­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kas ir sto­ties gel­bė­to­jai ban­dė at­kal­bė­ti nuo­ty­kių ieš­ko­to­ją nuo to­kio pa­vo­jin­go žy­gio, bet jiems ne­pa­vy­ko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aud­rius su bend­ra­žy­giu ru­su Alek­sand­ru Su­cha­re­vu įvei­kė Šiau­rės jū­rą – jach­ta bu­vo ban­gų ap­dau­žy­tais šo­nais, nu­lauž­tu stie­bu, su­dras­ky­to­mis bu­rė­mis. Ta­da apie nuo­ty­kių ieš­ko­to­jus ra­šė nor­ve­gų ir ško­tų laik­raš­čiai: „Nė­ra jo­kių įsta­ty­mų, ga­lin­čių už­draus­ti žmo­gui nau­do­tis jo nuo­sa­va jach­ta!“

54 pa­ros At­lan­to van­de­ny­ne

Dar di­des­ne avan­tiū­ra ke­liau­to­jas va­di­na sa­vo ke­lio­nę per At­lan­tą iš Ka­na­rų sa­lų į Ka­ri­bus 1998 me­tais. „Pen­kias­de­šimt ke­tu­rias pa­ras bu­vau vie­nas, – pa­sa­ko­ja. – Tik van­de­ny­nas ir aš sa­vo val­te­lė­je. Džiau­giau­si be­kraš­čiu ho­ri­zon­tu, vis­kuo: virš ma­nęs pa­sau­lio dan­gus, po apa­čia – pa­sau­lio van­de­nys, kar­tais lai­ve­lį ly­di eg­zo­tiš­kos do­ra­dos!“

REKLAMA

Ke­lio­nė­je mais­tą ga­min­da­vo sto­vė­da­mas, val­gy­da­vo gu­lė­da­mas, nes py­ki­no. Rei­kė­jo bū­ti nuo­lat pri­si­ri­šu­siam sau­gos dir­žu, jach­ta bu­vo val­do­ma au­to­pi­lo­tu: „Išd­rib­si už bor­to – baig­ta.“

Kiek­vie­ną ry­tą klau­sy­da­vo­si pran­cū­zų ra­di­jo sto­ties me­teo­ro­lo­gi­nės pro­gno­zės pra­ne­ši­mų At­lan­to van­de­ny­nui. Bū­da­vo, po ke­le­tą die­nų iš ei­lės ne­su­tik­da­vo lai­vų. Vi­są ke­lio­nę ra­šė die­no­raš­tį.

REKLAMA

Pen­kias­de­šimt ant­rą­ją ke­lio­nės die­ną die­no­raš­ty­je yra toks įra­šas: „Pa­ma­čiau že­mę ir ėmiau klyk­ti: „Že­mė! Že­mė!" O ko­dėl? – net pa­ts ne­su­si­gau­dau!“

A. Dau­nys džiau­gia­si, kad 3000 jūr­my­lių įvei­kė ne­prit­rū­kęs gė­lo van­dens ir mais­to, kad jo „As­tu­tė“ pa­si­ro­dė be­san­ti iš­ti­ki­ma bend­ra­ke­lei­vė.

Šian­dien ke­liau­to­jas mąs­to ki­taip. Ri­zi­kuo­ti rei­kia pro­tin­gai. Pir­mo­ji jo jach­ta bu­vo su­konst­ruo­ta eže­rams, o iš­tem­pė ją į van­de­ny­ną su pri­mi­ty­via na­vi­ga­ci­ne įran­ga.

REKLAMA
REKLAMA

„54 pa­ros van­de­ny­ne – štai kas svar­bu! Pa­sie­kęs Ka­ri­bus jau ant­rą die­ną no­rė­jau kel­ti in­ka­rą ir ding­ti iš ten. Tiks­lą bu­vau pa­sie­kęs!“ – prisimena keliautojas.

Dir­bo ved­liu džiung­lė­se

Aud­rius Dau­nys yra plau­kęs Ark­ties, At­lan­to, Ra­miuo­ju, Pie­tų van­de­ny­nais, šiau­riau­sio­mis Skan­di­na­vi­jos jū­ro­mis, ap­ke­lia­vęs Af­ri­kos pa­kran­tes, Ka­ri­bų jū­ros sa­ly­nus, iš­ban­dęs Ug­nies že­mės fior­dus, ka­na­lus.

Apie pa­sau­lio van­de­nis jis ga­li pa­sa­ko­ti va­lan­das: „Ra­mia­ja­me van­de­ny­ne apie pu­siau­ją van­duo yra gra­žiai žyd­ras, prie An­tark­ti­dos kran­tų – spin­du­liuo­jan­čiai mels­vas. Prie Bra­zi­li­jos kran­tų, kur įte­ka daug upių su gė­lu van­de­niu, van­duo tu­ri žals­vą at­spal­vį, kur įte­ka di­džiu­lė Pie­tų Ame­ri­kos upė Rio de la Pla­ta (isp. Si­dab­ro upė), yra ne­per­ma­to­mai ru­dos, mo­lio spal­vos“.

Keis­tu li­ki­mo po­kštu A. Dau­nys va­di­na sa­vo dar­bą ved­liu Ve­ne­sue­los džiung­lė­se. „Džiung­lės man ne­pa­tin­ka, jau­čiuo­si jo­se pa­si­me­tęs kaip var­lė van­de­ny­ne, – ti­ki­na. – Ta­čiau ma­nęs pa­pra­šė ir aš or­ga­ni­za­vau ke­lias eks­pe­di­ci­jas nor­ve­gų tu­ris­tams. Tuo me­tu rei­kė­jo pi­ni­gų, už šį dar­bą ge­rai mo­kė­jo“.

REKLAMA

Tuo me­tu dar ke­liau­da­mas se­ną­ja jach­ta Aud­rius įstri­go Ka­ri­bų jū­ro­je esan­čio­je Gre­na­dos sa­lo­je: „Lau­kiau jau­no mė­nu­lio ir pa­ke­lei­vin­go vė­jo. Ma­no „As­tu­tė“ bu­vo be va­rik­lio, o man rei­kė­jo nu­plauk­ti iš Gre­na­dos į Tri­ni­da­dą. To­se vie­to­se ga­na stip­ri sro­vė iš ry­tų į va­ka­rus, ir, jei lai­vas ne­tu­ri ga­lin­go va­rik­lio, sro­vė ta­ve ga­li nu­plau­ti link Ve­ne­sue­los ar Ko­lum­bi­jos kran­tų. Tik per jau­na­tį ji su­ma­žė­ja, o šiau­rės ry­tų vė­jas daug pa­lan­kes­nis bu­ria­vi­mui“.

„Pa­ra­šiau at­si­svei­ki­ni­mo laiš­kus“

Vie­ta džiung­lė­se, kur at­si­dū­rė A. Dau­nys, vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je, kur dvi di­džiu­lės upės Rio Ori­no­ko ir Ama­zo­nė su­jung­tos na­tū­ra­liu ka­na­lu, yra be­ga­lė in­ta­kų. Liū­čių se­zo­no me­tu van­duo pa­ky­la iki 7 met­rų aukš­čio. In­dė­nų že­mė­se ga­li su­tik­ti ir ka­ni­ba­liz­mą pra­kti­kuo­jan­čių in­dė­nų, ir plė­ši­kau­jan­čių ko­lum­bie­čių. Skin­da­ma­sis ke­lią per tas pa­tvi­nu­sias vie­tas, A. Dau­nys su­si­rgo.

REKLAMA

„Bu­vau rim­tai iš­si­gan­dęs. Tri­mis pa­sau­lio kal­bo­mis, ko­kias tik mo­ku, pa­ra­šiau at­si­svei­ki­ni­mo laiš­kus apie tai, kas aš toks, įdė­jau juos į sa­vo pa­są, už­kli­ja­vau po­lie­ti­le­ni­nia­me mai­še­ly­je ir pa­si­ka­bi­nęs ant kak­lo pa­si­ruo­šiau mir­ti, – pa­sa­ko­ja ke­liau­to­jas. – Džiung­lės man tik­rai ne­la­bai pa­tin­ka.“

Iš pra­džių A. Dau­nys ma­nė su­si­rgęs ma­lia­ri­ja, pa­skui iš­si­gan­do pa­gal­vo­jęs apie dank karšt­li­gę, ku­ri nu­ma­ri­na žmo­gų dar grei­čiau: jį py­lė lip­nus pra­kai­tas, krė­tė šal­tis. Tik ta­da, kai pra­dė­jo py­kin­ti, su­pra­to ba­na­liai ap­si­nuo­di­jęs ne­švie­žiais kon­ser­vais. Bu­vo su­ti­kęs in­dė­nus, ti­kė­jo­si, kad šie pa­dės, bet ap­si­ri­ko: in­dė­nai jo iš­si­gan­dę pa­bė­go.

„In­dė­nai – neaukš­ti, apie 1,60 met­ro. Aš – aukš­tas, nuo skaus­mo pa­klai­ku­sio­mis aki­mis, „skiau­te­rės“ šu­kuo­se­na... Pra­sip­lo­viau skran­dį, šiaip taip iš­si­kaps­čiau be nie­kie­no pa­gal­bos. Kai iš­lin­dau į Tri­ni­da­dą, pa­skli­do gan­das, kad esu la­bai kie­tas džiung­lė­se“.

REKLAMA

Ruo­šė­si neei­li­niam gy­ve­ni­mui

Aud­riaus ma­ma gy­dy­to­ja Lai­ma Dau­nie­nė „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė per ke­lis mė­ne­sius tik pra­de­dan­ti pri­pras­ti prie min­ties, kad sū­nus na­mie, o dar po ke­lių mė­ne­sių jau rei­kės at­si­svei­kin­ti.

„To­kia ke­liau­to­jų mo­ti­nų da­lia, – sa­ko. – Ką pa­da­ry­si, jei vai­kas prie ping­vi­nų pri­pra­tęs la­biau nei prie žvirb­lių, o Lie­tu­vo­je jį kan­džio­ja uo­dai!“

Pa­sak L. Dau­nie­nės, Aud­rius nuo vai­kys­tės bu­vo ne­pra­len­kia­mas fan­ta­zuo­to­jas, nuo­ty­kių mė­gė­jas. Skai­tė ro­ma­nus apie in­dė­nus, pre­ri­jas, sta­tė su pusb­ro­liais „vig­va­mus“. Jam bu­vo 15 me­tų, kai mi­rė tė­vas, ir sū­naus auk­lė­ji­mu tu­rė­jo už­siim­ti mo­ti­na. Tuo me­tu šei­ma gy­ve­no Kau­ne.

Ne­nus­pė­ja­mam gy­ve­ni­mui A. Dau­nys rim­tai ruo­šė­si nuo mo­kyk­los lai­kų. Vi­dur­žie­mį, svi­li­nant spei­gui, iš­va­žiuo­da­vo sa­vait­ga­liais į Mar­cin­ko­nių ar Drus­ki­nin­kų miš­kus ir steng­da­vo­si nak­tis pra­leis­ti prie lau­žo, pa­la­pi­nė­je. Kar­tu va­žia­vę drau­gai, neišt­vė­rę šal­čio, pa­bėg­da­vo, Aud­rius – nie­kuo­met. Grįž­da­vo sek­ma­die­niais iš miš­ko, ap­rū­kęs dū­mais, su­ša­lęs, bet pa­ten­kin­tas. Pak­laus­tas, kaip iš­tvė­rė, at­sa­ky­da­vo: „Šok­da­vau in­dė­nų šo­kius.“

REKLAMA

Vė­liau lan­kė na­rų kur­sus.

A. Dau­nys sva­jo­jo įsto­ti į Ki­ro­vog­ra­do (Rusija) ci­vi­li­nės avia­ci­jos mo­kyk­lą ir tap­ti la­kū­nu, bet jo sva­jo­nės žlu­go. Gal dėl „po­lin­kio į no­sies per­tva­ros iš­kry­pi­mą“, o gal dėl to, kad bu­vo iš Lie­tu­vos, trem­ti­nių vai­kas.

Ati­tar­na­vo ka­ri­nė­je tar­ny­bo­je Vo­kie­ti­jo­je, bai­gė ma­ši­nų prie­žiū­ros ir eksp­loa­ta­vi­mo stu­di­jas Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te, mo­kė­si dirb­ti sta­liu­mi.

Vie­ną ry­tą, jau at­si­da­rius ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos sie­noms, su kup­ri­ne ant pe­čių iš­ke­lia­vo į Da­ni­ją.

Ra­šo kny­gą apie sa­vo ke­lio­nes

Aud­rius Dau­nys sve­čio­je ša­ly­je bū­na tol, kol su ja su­si­pa­žįs­ta, pa­ma­to tai, kas ne­ro­do­ma tu­ris­tams, ar­ba tas pa­sau­lio vie­tas, į ku­rias jie iš vi­so ne­ve­ža­mi.

„Ma­no ke­lio­nių marš­ru­te dar yra la­bai svar­bus taš­kas – Mar­ki­zų sa­los Pran­cū­zų Po­li­ne­zi­jo­je, – šyp­so­si ke­liau­to­jas. – Nuo ši­tos vie­tos ir tu­rė­jo pra­si­dė­ti ke­lio­nės.“

REKLAMA

Vie­nos Lie­tu­vos lei­dyk­los pra­šy­mu A. Dau­nys pra­dė­jo ra­šy­ti kny­gą apie sa­vo ke­lio­nes. Dar­bas į prie­kį ju­da lė­tai. Ka­dan­gi lei­dė­jams nie­ko tvir­to nė­ra ža­dė­jęs, tai plau­kia daž­niau nei ra­šo. Lie­tu­vo­je ke­liau­to­jas lan­ko­si re­tai – kar­tą per tre­jus ar pen­ke­rius me­tus.

Trum­pai apie ke­liau­to­ją Aud­rių Dau­nį

Gi­mė Kau­ne 1967 me­tais. 1992 me­tais bai­gė Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, ma­ši­nų prie­žiū­ros ir eksp­loa­ta­vi­mo spe­cia­ly­bę.

Sa­va­ran­kiš­kai mo­kė­si dai­li­dės, au­to­mo­bi­lių re­mon­ti­nin­ko spe­cia­ly­bių. Lan­kė na­rų kur­sus.

1993 m. su kup­ri­ne iš­ke­lia­vo pės­čio­mis per Skan­di­na­vi­ją. Čia iš­mo­ko žve­jo, jach­tų re­mon­ti­nin­ko, ban­gi­nių me­džio­to­jo spe­cia­ly­bių.

1998 m. ba­lan­džio 16 – bir­že­lio 6 die­no­mis na­mų dar­bo jach­ta vie­nas per­plau­kė At­lan­to van­de­ny­ną.

2011 m. bu­ri­niu lai­vu iš Ar­gen­ti­nos Mar del Pla­ta uos­to iš­plau­kė į Ug­nies že­mę ir jos kran­tus pa­sie­kė 2011 m. ko­vo 1 d.

REKLAMA

Kal­ba ang­lų, is­pa­nų ir ru­sų kal­bo­mis.

Ke­liau­to­jas plau­kia 9 met­rų il­gio bur­lai­viu (TA­HI­TY KET­CAS) 18 AG va­rik­liu. Šio lai­ve­lio pro­jek­tą su­kū­rė Džo­nas Ha­na. Jis pa­si­nau­do­jo Ko­li­no Ar­če­rio su­kur­to nor­ve­gų gel­bė­ji­mo lai­vo di­zai­nu. Nor­ve­gų gel­bė­ji­mo lai­vas tu­rė­jo du tvir­tus stie­bus, stip­rius ly­nus ir gana ma­žas bu­res, kad ga­lė­tų iš­plauk­ti į jū­rą siau­čiant aud­roms.

Laimutė ZIMKIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų