Valstybės kontrolė atliko auditą, kurio metu įvertino, ar naujoji daugiabučių namų šilumos punktų priežiūros organizavimo tvarka, įsigaliojusi nuo 2011 m. lapkričio 1 d., sudarė sąlygas vartotojams gauti tinkamas šilumos punkto priežiūros ir eksploatavimo paslaugas.
„Auditoriai nustatė, kad dėl neparengtų reikalingų poįstatyminių teisės aktų Šilumos ūkio įstatyme numatytų šilumos tiekimo ir priežiūros pokyčių nuostatos nėra tinkamai įgyvendinamos ir nepasiekti visi numatyti tikslai – ne visos šilumos sistemos modernizuotos ir gyventojams perduota tik nedidelė dalis šilumos punktų.
Taip pat nesudarytos sąlygos tinkamai prižiūrėti šilumos sistemas, o nauja šilumos punktų priežiūros tvarka naudinga tik daliai gyventojų“, – apibendrindama audito rezultatus sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė. Anot Valstybės kontrolės pranešimo, priėmus Šilumos ūkio įstatymo pataisas, nustatančias, kad į šilumos ar karšto vandens kainas negali būti įtraukiamos pastatų vidaus šildymo (įskaitant ir šilumos punktus) ir karšto vandens sistemų modernizavimo sąnaudos, buvo prarastas šio modernizavimo lėšų šaltinis.
Tačiau nebuvo numatytos priemonės, galinčios užtikrinti šilumos tiekimo sistemų modernizavimą ir remontą (tarp jų – ir gyventojų lėšų kaupimas šiam tikslui). Todėl iki šiol nebaigtas šilumos tiekimo ir šilumos vartojimo procesų atskyrimas – liko nemodernizuota apie 20 proc. šilumos punktų. Nepertvarkyti šilumos punktai neužtikrina efektyvaus šilumos vartojimo, centralizuoto šilumos tiekimo tinklai negali dirbti optimaliu režimu, dėl to vartotojai negauna visos galimos naudos ir turi papildomų išlaidų dėl neefektyvaus šilumos naudojimo.
Auditoriai taip pat konstatavo, kad numatytas modernizuotų šilumos punktų perdavimas gyventojams vyksta vangiai, per 2012–2014 m. gyventojams priklausančių šilumos punktų dalis padidėjo vos 4 proc., neperduotų liko dar maždaug 9 tūkst. šilumos punktų (apie 50 proc.).
Kol jie visi neperduoti šilumos vartotojams, nėra galimybių finansuoti likusių maždaug 6 tūkst. punktų modernizavimą, nes neperduotų šilumos punktų savininkams – šilumos tiekėjams – nekompensuojamos su jų remontu ar modernizavimu susijusios išlaidos.
Pasak Valstybės kontrolės, iki Šilumos ūkio įstatymo pakeitimų į šilumos tarifą buvo įtrauktos sąnaudos, reikalingos šilumos punktų priežiūrai, remontui ir atnaujinimui, tad savivaldybėse kiekvieno namo gyventojai už tai mokėdavo po lygiai, nepriklausomai nuo faktinių sąnaudų. Atsisakius išlaidų padengimo solidarumo principu, gyventojai atsidūrė nelygiavertėje padėtyje, nes dalis jų mokėdami už šilumą mokėjo ir už šilumos punktų modernizavimą, tačiau jo taip ir nesulaukė.
Dabar jiems tenka patiems rūpintis šilumos punktų atnaujinimu ir papildomai kaupti lėšas šiam tikslui. Apskritai bendros šilumos punktų priežiūros išlaidos gyventojams padidėjo, ypač mažų daugiabučių namų gyventojams. Pažymėtina, kad priėmus minėtus Šilumos ūkio įstatymo pakeitimus, nebuvo numatytos priemonės, leidžiančios išvengti tokios padėties.
Šilumos ūkio įstatymo nuostatos, kad šilumos tiekėjas negali būti šilumos punkto prižiūrėtoju, galioja tiems centralizuotai tiekiamos šilumos tiekėjams, kurių paslaugomis naudojasi maždaug pusė šalies gyventojų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos). Todėl ne visi šilumos vartotojai Lietuvoje turi vienodas galimybes pasirinkti šilumos punktų prižiūrėtoją.
