Užauginęs du sūnus – Šarūną ir Arūną, televizijos laidų vedėjas Arūnas Valinskas sako, kad tėvų ryšys su vaiku yra tokia pati neatsiejama dalis, kaip ir motinos. Vis dėlto, pašnekovas sako, kad į tėvystės sampratą jis žvelgia kompleksiškai:
„Visų pirma, vyras yra savo žmonos, mylimos moters vyras. Nėra taip, kad vieną minutę esi tėtis, kitą – mylimasis. Bendrai vyras yra šeimos žmogus ir tiek, todėl nesu linkęs vienu žodžiu apibūdinti tai, kas yra tėvas ar tėvystė, o ir nemanau, kad tai reikėtų kaip nors apibrėžti.“
Kaip Jūsų šeimoje yra minima Tėvo diena?
Dažniausiai kartu su sūnumis aplankau savo tėvą. Jeigu vaikai nebūna išvykę, atvyksta pasveikinti. Na, o jei ir išvykę, tai visada atsiunčia mielą, šiltą ir nuoširdžią žinutę, kas man taip pat yra labai svarbu.
Net jeigu ir negali atvykti, sūnūs visada žino, kad tai, ką jie padaro, yra malonu žmogui, kuris juos myli.
Koks buvo Jūsų paties ryšys su tėčiu?
Turiu pasakyti, kad tai buvo išskirtinė situacija, kadangi sirgdamas nuo trečios klasės praleidau nemažai laiko toli nuo šeimos. Tėvai, geriausiu atveju, atvykdavo manęs aplankyti kas dvi savaites, nes gyvenome Šilutėje, o mano vaikystė prabėgo ligoninėse arba Nemenčinėje, tad tais laikais vien pati kelionė, važinėjimas buvo probleminis. Šioje vietoje teko „grūdintis“ savarankiškai.
Tačiau aš puikiai prisimenu tuos metus, kai gyvenome kartu ir po to, kai sugrįžau tik į 8 klasę – tėvas man visada buvo autoritetas, lygiai taip pat kaip jais buvo ir mokytojai. Autoritetu bei gerbiami turi būti ne tik mama ir tėtis, tačiau ir kiti suaugę žmonės, kurie vaikams rodo gyvenimo kelią – mokytojai, dėstytojai. Kaip privaloma gerbti tėvą, motiną, taip privaloma gerbti ir savo dvasinius mokytojus.
O koks Jums yra gero tėvo pavyzdys?
Žinote, geriausias auklėtojas, mokytojas yra ne burbantis tėvas, kad viskas yra blogai ir mūsų laikais taip nebuvo. Geriausias auklėtojas yra pavyzdys. Ir jeigu vaikas mato, kad tėvas vakarais skaito knyga, tai, ko gero, jis į rankas ją ir paims.
Tačiau, jeigu tėvas kiekvieną dieną atsisuka du, tris bambalius alaus, tai paauglys į rankas vakare tikrai ims ne knygą, o alaus bambalį. Tokiu, galima sakyti, makabrišku palygimu noriu pasakyti, kad jeigu tu nori matyti vaiką tokį, kokį įsivaizduoji, tuomet ir pats privalai elgtis taip, kaip manai, kad tas vaikas turėtų elgtis – viskas labai paprasta.
Aš tikrai nemanau, kad dirbtinis kažko darymas suteiks teigiamus rezultatus. Jeigu žmogus nori tobulėti, tuomet jis ir tobulės visą gyvenimą, kiekvienoje srityje, o tuo tarpu – ir tėvystėje. Tėvystė yra viena iš gyvenimo sričių, kuriai kad ir kaip bandytum pasiruošti, vis tiek ji užklups netikėtai.
Gimęs pirmagimis kiekvieną moterį ir vyrą užklumpa netikėtai, nes tai yra pats pirmasis kartas. Kai atsiranda antrasis, tuomet tu jau būni šiek tiek susipažinęs su situacija, žinai, kaip viskas vyko, tačiau tas pirmasis kartas ateina netikėtai.
Visų pirma, vaikas žmogui yra duotybė. Reikia nepamiršti, kad žmonės visų pirma yra gyvūnai, Homo Sapiens, kurie nemažą dalį savo veiksmų atlieka ne pagrįstais proto sprendimais, o instinktais. Tėvystė yra duota, todėl normali moteris negali nemylėti savo kūdikio, lygiai taip pat ir tėvas. Tačiau žmogus tuo pačiu yra ir socialinė būtybė, kurią supa įvairi aplinka, santykiai, todėl žmonių nėra vienodų.
Ir labai gaila, kai vaikai būna paliekami, jais nesirūpinama. Tačiau baisiausia, kai jais bandoma atsikratyti, nužudyti. Žmonės mėgsta sakyti, kad net žvėrys taip nesielgia, bet taip nutinka kartais ir gyvūnijos pasaulyje, kuomet norėdami poruotis liūtai nužudo jaunesnius liūtukus, kad galėtų pasirūpinti savo palikuoniais. Čia yra daug susijusių dalykų.
Anksčiau buvo susiformavusi nuostata, kad tėvas šeimoje turi būti griežtas, jo žodis – paskutinis. Dabar, atrodo, tėčiai tapo švelnesni, laisvesni. Ar pastebite šią tendenciją?
Taip, tenka. Ir aš labai sveikinu, kad tėčiai išeina iš tos zonos, kurioje turėjo būti būtinai griežti. Aišku, tėvas yra šeimos žmogus, kurio pagrindinė užduotis yra ta, kad jo mylima moteris, jo vaikų mama, jaustųsi saugi, o tuo pačiu jaustųsi saugi ir visa šeima. Tai – kiekvieno vyro užduotis.
Šiais laikais yra visokiausių situacijų ir kai kurie vyrai net neima į galvą, kad jo moteris uždirba daugiau. Tai – normalu santykiuose ir jeigu šeima nusprendžia, kad žmona darys karjerą, o vyras paaukos dalį savo gyvenimo prižiūrėdamas vaikus, tai čia net nėra paaukojimas, o labai kilnus, didelis darbas. Galiu pasakyti tik viena, kad labai gaila, jog ilgus metus ta pareiga, kurią atlikdavo moterys, vyrų buvo įvertinama nepakankamai.
Todėl labai gerai, kad dabar lazda atsisuko kitu galu ir patys vyrai gali bei privalo pajausti, kas tai yra. Su tuo labai sveikinu. Tačiau reikia nepamiršti, kad buvimas geru tėčiu neatleidžia nuo atsakomybės prieš šeimą tapti jos saugumo garantu visomis prasmėmis: finansinėmis ir panašiai.
Dabar pasimokyti tėvystės pamokų galima įvairiausiuose kursuose, seminaruose. Kaip manote, ar apskritai viso to galima išmokti?
Galbūt būsiu šiais laikais nepopuliarus, tačiau visi tėvystės modelio apibrėžimai ir kursai man kelia šypseną.
Nesakau, kad žmonėms, kuriems tai atrodo naudinga, nereikėtų jų lankyti. Visgi, aš tikrai nematau jokios naudos, ko galima būtų juose pasisemti, juolab, kad mano tėvystės aktyvioji fazė yra senokai pasibaigusi, vaikai palikę gimtuosius namus, lizdą (šypsosi).
Vyras netaps geresniu tėčiu tik palankęs kursus. Galbūt jam tai padės, tačiau vyras niekuomet netaps geru tėčiu, jeigu šiam natūraliai nebus duota besąlygiškos meilės ir empatijos jausmo, kadangi šių vertybių niekas negali nusipirkti, išmokti.
Ką Jūs laikote aktyvia tėvystės faze?
Aktyvioji tėvystės fazė yra iki paauglystės, ypatingai jos metu yra labai svarbus ryšys. Vaikai net ir nematydami tėvo turi žinoti, kad jį turi. Deja, dėl savo darbų specifikos su vaikais praleidau gerokai mažiau laiko nei norėjau ir turėjau praleisti.
Būdavo taip, kad koncertuojame, dvi savaites esame išvykę, o pas šeimas sugrįžtame tik 3-4 dienoms ir vėl išvažiuojame. Šioje vietoje reikia pripažinti, kad dėl visų darbų ir reikalų, ko gero, mano vaikai, visgi, negavo tiek, kiek būčiau norėjęs jiems duoti.
Na ir visgi įdomu, o ko patį Jus išmokė sūnūs? Galbūt tapote vėjavaikiškesnis, atlaidesnis?
Dar prieš gimstant vaikams buvau vėjavaikis, tad jiems atsiradus, iš jų mokiausi ne vėjavaikiškumo, o atsakomybės.
Palyginimas panašus ir į situaciją, kuomet vaikai užsimano augintinio ir supranta vieną svarbų dalyką, kad nuo šiol tai yra neatsiejama jų gyvenimo dalis, kuria jie įsipareigoja rūpintis tol, kol turės augintinį. Tai pati didžiausia pamoka, kad jis mokosi atsakomybės. Lygiai taip pat vaikai moko savo tėvus būti labiau disciplinuotais.
Atvirai šnekant, aš jau buvau spėjęs ir pamiršti, ką reiškia auginti mažus vaikus. Dabar apie tai mums primena atvažiuojanti anūkė. Taip su šypsena prisimeni visus vargus vargelius, kurie yra labai malonūs. Visgi, būkime teisingi patys sau – tėvystė yra labai sunkus darbas, kaip ir gyvenimas šeimoje.
Mudu su Inga sakome, kad gyvenimas šeimoje – žiauriai sunkus darbas, iš kurio, deja, bet niekas nė trumpam neišleidžia atostogų, taip pat ir tėvystėje. Visgi, seneliavime, kaip sakome, arba, kaip sako Inga, ir močiučiavime yra viskas kitaip. Šioje vietoje stengiamės padaryti šventą dalyką – neužknisti anūkės tėvų savais patarimais. Tai – dažniausia tėvų klaida, kuomet savo auklėjimo klaidas jie bando atitaisyti augindami anūkus. Šioje vietoje man tai kelia šypseną.
Su sūnumis esame priėję momentą, kuomet buvo išsakytos visos patirtos vaikystės nuoskaudos, mūsų svajonės ir mintys apie juos. Tik išsišnekėjus ateina normalių suaugusių žmonių santykiai. Tačiau sūnūs mums visuomet liks vaikai, reikia tik suvokti, kad jie nebėra tie mažyliai, kuriuos reikia nukreipti tėvams atrodančiu keliu.
Dabar vaikai eina savais keliais ir jeigu tėvams nepavyko pastatyti jų ant tų bėgių, kurių norėjo patys, reiškia tai jiems buvo netinkama ir dabar nebereikia pyktis, o reikia gyventi toliau, mylėti ir džiaugtis akimirkomis kartu. Aš, kaip tėvas, labai džiaugiuosi kartu mums skirtomis akimirkomis einant bendrą gyvenimą.
