Suprantu ukrainiečių jausmus ir situaciją, kai jie negali taikiai gyventi ir dirbti bei saugiai jaustis savo šalyje. Visgi kerštas šiuo atveju nebus tinkamas atsakas teroristams, nes problemos sprendimas kariniu būdu atneš dar daugiau skausmo, nuostolių ir galų gale dar vieną pralaimėjimą. Metas susigrąžinti Donbasą – netinkamas. Nors Rusiją dėl Vakarų sankcijų ir naftos kainų kritimo užgriuvo ekonominės ir finansinės bėdos, tačiau ji išlieka pakankamai stipri ekonomiškai ir dar pajėgesnė kariauti. Dar daugiau – Rusijai tai būtų netgi į naudą, nes jos valdžia taip pat suinteresuota dar labiau telkti ir mobilizuoti tautą. Iš šalies atrodo, kad Rusijos valdžia, turėdama atsargų bei nepanaudotų išteklių ir matydama Vakarų šalių silpnumą, nori tęsti konfrontaciją su Vakarais iki pergalingos pabaigos. Juk ne Rusijos, o ES lyderiai labiau ieško bendrų interesų ir preteksto susitarti bei kaip nors rasti kompromisą, tiesa, sau gerokai naudingesnį, kuris neatitinka dabartinio geopolitinio jėgų santykio. Didžiosios Vakarų šalys pasaulinėje arenoje save įsivaizduoja gerokai stipresnes ir valdančiais padėtį, nors JAV jau pripažįsta, kad pasaulyje chaoso daugėja ir ji nepajėgi jo suvaldyti. Pavyzdžiui, intervencijos į Iraką, Siriją, Libiją ne sumažino terorizmo grėsmę, bet atvirkščiai – ją padidino. Šalys paskendo chaose ir pilietiniuose karuose. Tik nafta išgaunama dar didesniais kiekiais negu bet kada anksčiau. Peršasi išvada, jog tarptautinių korporacijų interesų dominavimas ir beatodairiškas JAV valstybinės jėgos naudojimas jų interesų gynybai pasaulį daro dar nestabilesnį ir chaotiškesnį.
Kita problema – kad Vakarų galybės (Šaltojo karo nugalėtojos), dominuojančios pasaulinėje arenoje, pačios negerbia dabartinės pasaulio tvarkos. Rodos, visos valstybės vienodai turi laikytis šios pasaulinės tvarkos, tačiau realybėje padėtis visiškai priešinga. Pavyzdžiui, JAV sutartas pasaulines taisykles interpretuoja ir aiškina taip, kaip jai tuo metu atrodo naudingiausia. Galima sakyti, pasaulio policininkas neturi nuoseklių, aiškių ir tvirtų taisyklių, kurių jis gali laikytis pats ir kurias gali visiems vienodai aiškinti. Pavyzdžiui, ne taip seniai JAV be JT Saugumo Tarybos sprendimo ir nesiderinusi su Sirijos valdžia smogė karinį smūgį taikiniams Sirijos teritorijoje. Žinoma, smogta pavojingiems Izraeliui, tarptautinėms korporacijoms ir iš dalies Vakarų šalių interesams IS džihadistams, tačiau vis dėlto tarptautinės teisės nesilaikymas – dar blogesnis dalykas. Tenka konstatuoti, kad buvo parodyta didelė nepagarba Sirijos valstybės vientisumui, suverenitetui, JT Saugumo Tarybai ir sutartai tarptautinei tvarkai.
Kartu tenka pastebėti, kad JAV jau reikalauja iš Rusijos gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą. Atvejai gana panašūs (kova su terorizmu ir separatizmu), bet Vakarų šalių reakcija visiškai kitokia! Todėl nieko nuostabaus, kad Vakarų šalių dominavimas daug kur pasaulyje sutinkamas priešiškai. Pasaulyje susikaupė daug nuoskaudų ir tylaus ar teroristinio priešiškumo. Todėl Rusijos konfrontacija su Vakarų šalimis daug kam pasaulyje patinka. Tik Vakarų galia neleidžia silpnesnėms šalims akivaizdžiai paremti Rusijos. Nepaisydama to, stipresnė Kinija pažadėjo padėti Rusijai, jeigu ji nesuvaldys rublio kritimo.
Kita vertus, reikia pažymėti, jog Vakarų šalys nesugebėjo visiškai izoliuoti Rusijos tarptautinėje arenoje. Tai reiškia, jog Vakarai neturi tiek galios ir resursų, kad galėtų Kiniją, Braziliją, Argentiną ir kitas šalis priversti nutraukti draugiškus santykius su Rusija ir užmiršti (išsižadėti draugystės) prezidentą Vladimirą Putiną. Be to, Rusijos sėkmė konfrontuojant su Vakarų šalimis gali įkvėpti nusimesti baimę ir atsargumą daugelį pasaulyje, kupiname nuoskaudų ir priespaudos. Ar Vakarų šalys bus pakankamai vieningos ir pajėgios atsispirti prieš likusį pasaulį?
Kad būtų išlaikyta esama pasaulio tvarka, JAV ir kitos Vakarų šalys, manau, privalo pradėti sau ir visiems kitiems vienodai aiškinti tarptautinę teisę ir vienodai jos laikytis. Vakarų valstybių valdžia turi jausti didesnę atsakomybę už viso pasaulio harmoniją ir suprasti, kad vienos ar kelių tarptautinių korporacijų interesai nėra visos valstybės ar net visų Vakarų šalių interesai, o jų pažeidimai daugeliu atvejų nėra toks pavojus ekonomikai, žmonėms ir visam pasauliui, kad juos ginti reikėtų pažeidžiant esamą pasaulio tvarką. Taip pat reikia labiau reglamentuoti lobizmą ir griežtinti jo kontrolę.
