Prezidentas tikrai moka pateikti originalių pasiūlymų prieš rinkimus. Šį kartą moralinis autoritetas faktiškai paragino partijas nerašyti programų, o rinkėjus jų neskaityti.
„Man partijų pavadinimai traukos nesudaro. Be to, vargu ar kas gilinsis į šimtus puslapių apimančias jų programas. (...) Yra tradicinės partijos, turinčios pagrindinius principus, o ne šimtus puslapių programų. Populistai savo pažadų nevykdys, sieks tik patraukti žmones. (...) Jei prieš dvi savaites gimusios partijos rinkimų biuletenyje bus įrašytos kad ir antruoju numeriu, aš jas peršoksiu“, - kalbėjo valstybės vadovas LRT eteryje. Nieko naujo - skaityti mūsų prezidentui, regis, išvis nepatinka. Kitados sakė tik perversti prisivertęs parlamentinio Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos tyrimo medžiagą.
„Tradicinės, išbandytos politinės jėgos turėtų rasti bendrą kalbą“, - laidoje sakė Valdas Adamkus. Ir aš taip nujaučiu, prezidente, - tikrai ras. Juk Gediminas Kirkilas prieš kurį laiką pažadėjo būtinai rasti - sakė, kad naujoje Vyriausybėje be socdemų apsieita nebus. Išvertus į žmonių kalbą - bet kokia kaina ten būsime, net jei rožę simbolyje reiktų pakeisti kaukole.
Tik man įdomu sužinoti, kodėl tada šio Seimo ir dabartinės Vyriausybės veikla tarsi buvo valstybės vadovo nuolat kritikuojama? Juk tai tikrų tikriausia vaivorykštė ir dar mirganti - tai įsitraukiant, tai dingstant socialliberalų atspalviui, nušvintant ir užgęstant pilietinės demokratijos šviesai, kai didžioji šių politikų dalis aptiko savyje meilę tradicinei socialdemokratijai (o gal LKP-LDDP puoselėjamai tradicijai).
Dar nė per vieną kadenciją tiek partijų nespėjo pabūti valdančiosiomis. Šios patirties neturinčiųjų nebeliko Seime. Net ir konservatoriams pavyko pabūti kirkilinės mažumos „stabilumo ramsčiais“, tiesa - dėl to ligi šiol žegnojasi. Savo programų punktus, kuriuos neva įvykdė, partijos primena, tik visos priduria, kad kitką sutrukdė įgyvendinti koalicijos partnerių margumynas - kai kurios spalvos tarpusavyje pjovėsi.
Pagaliau ir pati LSDP yra visiška vaivorykštė. Į ten galiausiai subėga individai, perėję nemažai partijų. Ten prie spektro įvairovės prisidedant rasite ir buvusių pilietininkų, ir „darbiečių“, ir tvarkdarių. Kas be ko, - ir tikrų milijonieriais virtusių bei kitokius niekinančių bolševikų, tokių kaip Bronius Bradauskas. Pažiūrų keitimo rekordininkas Henrikas Žukauskas taip pat yra čia, nes ši partija Lietuvoje, matyt, tradiciškiausia - gyva nuo Antano Sniečkaus laikų. Visiems kitiems, net jei ir skelbėsi atkurią kokią nors tarpukario Lietuvos tradiciją, teko daryti tai bemaž plyname lauke. Todėl ta politinė tradicija, kurią taip puoselėja ir myli Jo Ekscelencija, Lietuvoje yra būtent kompartijos, kad ir kaip ji save vadintų ir margintų, nepakeičiamumas. O pagrindinis tradicijos bruožas - susitarti su bet kuo dėl siekio būti valdžioje ir gerai gyventi.
Dar viena tradicija - pinigų godulys ir sutikimas imti juos iš bet ko, bet kokiomis sąlygomis. Taip pat ir iš Rusijos „Gazpromo“ vietininkų, drauge tradiciškai pakeiksnojant Rusiją bei tradiciškai primenant, kad reikia būti tiltu tarp jos ir Vakarų. Tiltas - atitinkamą kainą turinti konstrukcija. Konkurencija šiai sąmatai padengti vyksta ne dėl rinkėjų balsų arba ne tik dėl jų - tai formalumas.
Svarbiausia laimėti konkursą dėl patogesnės vietos prie kokių nors energetinių ėdžių, t. y. - tradiciškai susitarti su atitinkamais rėmėjais. Todėl pasakysiu Jo Ekscelencijai, kad vaivorykštė - tradiciniais korupciniais pavidalais - Lietuvoje seniai egzistuoja. Būtent jos buvimas bei tradicijos pobūdis neleidžia ir neleis valstybei būti daugiau nei tiltu, pastatytu kitų patogumui.
Vienintelis būdas tai pakeisti - sugriauti Lietuvos politinę tradiciją, besiremiančia polinkiu „dėl bet ko - ar bent dėl kokio „Leo LT“ - vis tiek susitarti“. Vos tik šis principas nesuveikia, kaip tai nutiko Artūrui Paulauskui nulėkus nuo Seimo pirmininko kėdės ir Viktorui Uspaskichui išskridus į Maskvą, atsiranda demokratijos prošvaisčių. Pastaroji, kaip prisimename, išvirto VSD veiklos tyrimu ir apnuogino tradicijos esmę. Tačiau tradicija pasirodė galinga ir spragas greitai užlygino.
Tai nutiko ne be Ekscelencijos įnirtingos pagalbos, tad šiuo atžvilgiu jis tikrai išliko tradiciškai supuvusios sistemos garantas. Šis vaidmuo, kaip matome, jam ir toliau labai patinka. Ką gi - iki birželio mėnesio galima juo pasidžiaugti. Visos tendencijos byloja, kad Seimą išsirinksime kaip margą ir tradicinę vaivorykštę, o partijų pavadinimai ir skaičius joje, kaip sakė prezidentas ir įrodo praktika - nesvarbu. Užtat labai svarbūs valstybei bus šalies vadovo rinkimai. Tačiau Lietuva - ne Amerika. Ir visi reitingai potencialiems kandidatams pradedami rašyti dar prieš tai, kai jie paskelbia apie savo ketinimus. Tad ir perspektyvos atrodo niūriai, nes vis mažiau lieka laiko pasirinkti minėtoms tradicijoms neištikimą politiką.
