REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Šiaulių kraštas“ pradeda naują rubriką „Mano žaislo istorija“. Iš seno lagamino ar pašiūrės išsitraukite mėgstamą vaikystės žaisliuką, nušluostykite dulkes ir prisiminkite jo istoriją. Galbūt sugrįžimas į vaikystę šiandien mums yra labai reikalingas?

REKLAMA
REKLAMA

Šiauliečiui dailininkui Arūnui Uogintui vaikystė asocijuojasi su mėgiamo guminio arkliuko dar ir dabar skleidžiamu lengvu aromatu, neužmirštu skoniu.

REKLAMA

Atsiuntė iš Kanados

„Pauostykite, jis tikrai kvepia, — ragina Arūnas Uogintas, nuimdamas arkliukui galvą, kad geriau jaustųsi kvapas. — ir vaikystėje mėgdavau tą galvą jam plėšyti, kad labiau kvepėtų“. Ir dabar dailininkas burnoje jaučia guminio žaislo skonį. Kad arkliukas dažnai buvo mažojo šeimininko ragautas, išduoda abi nukąstos jo ausytės.

„Labai laiku mane kalbinate, — sako A. Uogintas. — Vos prieš kelias dienas radau vieną kūdikystės nuotrauką, kurioje aš, vienerių pyplys, nufotografuotas su mėgstamu arkliuku. Nustebau, supratęs, kad mano namuose tebesaugomam žaisliukui jau penkiasdešimt metų. Dar labiau nustebino mano paties prisiminimai: užsimerkęs lengvai pajuntu to žaisliuko skleidžiamą kvapą, jaučiu minkštą jo faktūrą taip, lyg dabar liesčiau“.

REKLAMA
REKLAMA

Žaisliukas tais laikais buvo ypatingas ne tik mažajam Arūnui. Mažylis jį dovanų gavo iš į Kanadą su vyru emigravusios mamos sesers, tetos Onos. „Pusseserė dovanų gavo lėlę, o aš — arkliuką. Tai buvo išskirtinės dovanos, nes šiaip siuntinių iš tetos dažnai nesulaukdavome, — pasakoja A. Uogintas. — Vėliau, būdami jau vyresni, su pussesere rašėme tetai laišką, prašydami atsiųsti mums džinsus. Juos gavę Šiauliuose tikrai išsiskyrėm tarp bendraamžių. O arkliukas, matyt, buvo skirtas man tik gimusiam pasveikinti“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bus ypatingas ir anūkams

Arkliukas labai skyrėsi nuo to meto tarybinių žaislų. „Jis buvo toks ryškus, akinamai baltas, kad prieš jį kiti žaislai atrodydavo pilki. Lyg iš kito pasaulio. Neprilygo nei mano vėliau turėtiems itin mėgtam pliušiniam meškiukui, nei tiems laikams labai “blatnai„ mašinėlei, kurios žibintų šviesos važiuojant mirkčiojo“, — prisiminė A. Uogintas.

Dailininkas džiaugiasi šio mažo, bet širdžiai mielo žaisliuko kokybe: su arkliuku augdami žaidė abu Arūno sūnūs. Vyras tiki, kad iki šiol nesulūžęs, nepamestas žaislas nepasimes ir ateityje, gal ir jo anūkų sulauks.

A. Uogintas neabejoja, kad šiais laikais negali gyventi be trumpų atokvėpio akimirkų: „Tokias akimirkas suaugusiam gali dovanoti jo vaikystės žaislai — ne kaip apčiuopiami, konkretūs daiktai, o kaip malonių emocijų, pojūčių šaltiniai“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų