Tarsi Češyro katinas iš Alisos stebuklų šalyje mums per visą dangų šypsosi Viktoras. Nėra šiuo metu Lietuvoje svarbesnės problemos - grįš ar negrįš kniazius Lietuvon. Dar visai neseniai tokia idėja atrodė nereali - juk Agurkų Karaliaus šalyje laukė antrankiai ir kieti kalėjimo narai.
Rodos, ne menkesnis argumentas buvo ir tai, kad jo partija jau yra išsirinkus naują lyderį, per visą sumaištį vis dėlto nesubyrėjo ir ėmė rodyti net atsigavimo ženklų. Kažin ar diktatoriškų polėkių oligarchas naujajai partijos vadovybei taip jau reikalingas. Pats V. Uspaskichas, savo istorinėje tėvynėje besimėgaudamas ištaigingu gyvenimu, Lietuvoje per praslinkusius aštuonis mėnesius jau buvo imtas primiršti.
Meilė prasideda juokais, o baigiasi rimtais dalykais, perskaičiau kartą dar viduramžių laikus siekiančiame romane. Tą patį galima pasakyti ir apie V. Uspaskichą. Į politiką atėjęs kaip televizijos komikso personažas, dabar jis tapo keistu, groteskišku, bet savaip ir siaubingu politikos reiškiniu.
Prie Lietuvos sienos jau paruošta duona ir druska sutikti politiką, kuris, Rusijoje iš daboklės išvaduotas šios šalies saugumo pareigūnų, Kremliaus pasiprašė suteikti politinį prieglobstį. Kas patikės, kad jo pavardės įtraukimas į rinkimų sąrašus viso labo triukas? Tokių atsitiktinumų nebūna, nes jų negali būti.
Vieni jo laukia su džiaugsmu, kiti - su siaubu. Štai buvęs jo koalicijos bičiulis Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas J. Sabatauskas skuba pateikti įstatymo pataisą, kuri sudarytų galimybę teisėsaugininkams "supakuoti" kandidatus į savivaldybių tarybas. Tiesą sakant, įstatymą pritaikyti vienam žmogui yra niekinga, net jei tas žmogus - V. Uspaskichas. Tai tik dar kartą demonstruoja, kad teisė Lietuvoje, kaip ir TSRS, tai viso labo klasių - ne, atsiprašau - partijų kovos įrankis.
Jei V. Uspaskichas ir šį kartą išlips sausas iš balos, reikėtų paskelbti jį didžiausiu genijumi, taisyti Lietuvos Konstituciją ir rinkti Lietuvos prezidentu, o gal ir karaliumi. Tiesa, net ir tokiam didžiam žmogui rastis reikia atitinkamos dirvos. Lietuvos teisėsaugininkų elgesys keistas jau ne pirmą kartą. Prisimenate, tie patys šerlokai sekė A. Zuoką, taip pat ir Seimo trijulę V. Andriukaitį, V. Kvietkauską ir A. Vidžiūną. O gal kas pasakys, kuo tos istorijos pasibaigė? Taip pat, pasidabinę kaukėmis, šitie Teksaso reindžeriai jau ne kartą laužėsi į kitų politinių partijų, taip pat paties didžiausio ir paties mažiausio dienraščių duris. Nors ir kokie niurgzlūs lietuviai, sutinku, kad vienas po kito slenkantys juodi ir sunkūs debesys, iš kurių neišsisunkia nė mažiausias lietaus lašas, veikia depresyviai. Pareigūnai yra neprilygstami meistrai sukelti didžiulę politinę audrą ir sprukti į krūmus. Atrodo, jie tiesiog mėgaujasi savo nekompetencija.
Ko gero, taip įvyks ir šį kartą. V. Uspaskichas, užuot ramiai pėręsis Maskvos pirtyse, grįžta, nes Lietuvoj reikalų dar nepabaigė. Lietuva kraujuoja nuo didžiulės emigracijos, dūla stalčiuose sveikatos ir mokslo reformų projektai, ūkis neturi energijos pritraukti užsienio investicijų, mūsų šalis velkasi uodegoj plėtodama žinių ekonomiką, bet dabar visa tai atsidūrė antram plane - laukiam sugrįžtant savo Karaliaus.
Karalius grįžta, nes jaučia palaikymą. Tai jūs, Kėdainiuose ir Mažeikiuose, Vilniuje ir Kaune, buvusį Agurkų Karalių pavertėte savo Ikona, savo sapnų Monarchu. Tai jūs valgėte ledus iš sraigtasparnio, pirkote agurkus su "Geru vaizdeliu" ir įkaušę siautėte "Vikondos" jubiliejuje. Juk turėjo užtekti vien "Jangilos", kad toks žmogus negalėtų eiti į politiką (nemėgau A. Matulevičiaus laidų, bet šiuo požiūriu - respect, ir nesakykit, kad nežinojot). Turėjo užtekti vien falsifikuoto diplomo, vien ES pinigų išplovimo schemų, vien Rusijos pilietybės slapto išlaikymo, vien Rusijos saugumo agentų pagalbos Maskvoje patekus į cypę, vien rimtų įtarimų dėl nelegalios buhalterijos, kad žmogus amžiams būtų pašalintas iš politinės arenos... Prokurorai kalti, politikai kalti, tačiau kas vis dėlto labiausiai kaltas, kad jis sugrįžta?
