Trečiadienį (07.09) Vakarų žurnalistams labiausiai rūpėjo Amerikos planai atgaivinti NATO, Rusijos prezidento Putino dvilypumas ir Amerikos prezidento Busho kelionė į Afriką. Užsienio spaudą apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistė Rasa Drazdauskienė.
Analitiniame leidinyje “Jane’s Foreign Report” skelbiamame straipsnyje rašoma, kad per kelis pastaruosius mėnesius radikaliai pasikeitė Vašingtono požiūris į NATO Santarvę. Jau buvo įprasta manyti, kad NATO atgyveno ir nebėra tokia reikalinga, ypač kai prarado savo tradicinę priešę ir egzistencijos pateisinimą - Tarybų Sąjungą. Konfliktų tarp Europos šalių tikimybė dabar atrodo menka ir Jungtinės Amerikos Valstijos pastaruoju metu mažai rūpinosi gauti savo sąjungininkų NATO šalių karinę pagalbą.
Bet dabar, rašo “Jane’s” redaktoriai, Jungtinės Valstijos staiga nusprendė, kad NATO vėl turi tapti tuo, kuo buvusi - Amerikos atrama Europoje. Amerika svarsto galimą NATO pajėgų įsikišimą Artimuosiuose Rytuose, jei ten prireiktų taikos palaikymo pajėgų, o NATO narė Lenkija vadovauja stabilizavimo pajėgoms Irake. Dar daugiau - iki 2004 metų spalio turi būti sukurtos 6 tūkstančių karių NATO greitojo reagavimo pajėgos.
“Kaip paaiškinti tokį radikalų Amerikos pozicijos pasikeitimą?” - klausia straipsnio autoriai. Atrodo, kad veikia paprasčiausias politinis išskaičiavimas. Vašingtonas žino, kad negali pasikliauti visa Santarve - ji tikrai nepuls vykdyti Amerikos įsakymų. Be to, jis žino, kad didžioji dalis Europos karinių pajėgų Amerikai nesvarbios. Tačiau samprotaujama taip: jei NATO išvis išnyks, europiečiai bus priversti kurti savas gynybos sistemas, o tai susilpnins Amerikos įtaką Europoje. Todėl, baigia analizę “Jane’s Foreign Report”, “Amerika stiprina NATO ne todėl, kad tiki ir pasitiki Santarve, o todėl, kad bijo galimos alternatyvos”.
Laikraštyje “Wall Street Journal Europe” Stanfordo universiteto dėstytojas Michaelis McFaulas paskelbė straipsnį “Tikrasis Putinas”, kuriame teigia, kad Rusijos prezidentas susideda iš dviejų visiškai skirtingų personų. Viena vertus, rašo M. McFaulas, “Putinui tapus prezidentu, Rusijos 1998 metų pinigų nuvertinimas ir išaugusios naftos kainos pirmą kartą po Tarybų Sąjungos žlugimo tapo ūkio augimo varikliu”. Per Putino prezidentavimą, vardija McFaulas, “Rusija pakeitė asmens pajamų mokesčius bendru 13 procentų mokesčiu, sumažino bendrovių pelno mokesčius, subalansavo biudžetą, sumokėjo užsienio skolas, įteisino žemės nuosavybę, parėmė didelių monopolijų pertvarkymą ir net pradėjo sudėtingas socialinės srities reformas”.
Bet tuo pačiu metu, kai Rusijos ūkis artėjo prie liberalumo, politikoje Kremlius ėmėsi antiliberalių pokyčių. Dabar Rusijoje visus televizijos kanalus kontroliuoja valstybė, Rusijos kareiviai Čečėnijoje nuolat pažeidinėja žmogaus teises, žmogaus teises ginančios organizacijos persekiojamos, žurnalistai įkalinami, o Vakarų paramą teikiančių organizacijų darbuotojai išvejami iš šalies. Ir, pabrėžia M. McFaulas, Putinas nė piršto nepajudino, kad nutrauktų šiuos akivaizdžius poslinkius autoritarizmo link. “Savavališkas valstybės valdymas ne tik nedemokratiškas. Jis kenkia verslui. Valstybė, kurios nevaržo atsvaros sistemos, įstatymo valdžia, nepriklausomos žiniasklaidos priežiūra ar rinkėjų valia yra geriausiu atveju neprognozuojama, blogiausiu - grobikiška”, - baiga komentarą “Wall Street Journal Europe” Michaelis McFaulas.
“Moraliniu požiūriu yra tik vienas dalykas, blogesnis už Amerikos įsikišimą - tai Amerikos nesikišimas”, - rašo britų laikraščio “Daily Telegraph” apžvalgininkas Anthony Danielsas straipsnyje “Liberijos tragedija yra tik jos pačios darbas”. Liberija atkakliai reikalauja Amerikos taikos palaikymo dalinių paramos, kuri neva padėtų įveikti šalyje vyraujančią suirutę ir baigti pilietinį karą. Liberiečiai nuolatos lygina Jungtinių Valstijų aktyvumą Irake su pasyviu požiūriu į Liberijos nelaimes ir skundžiasi, kad Amerika su jais elgiasi ne kaip geraširdė krikšto mama, o kaip abejinga pamotė. “Ir didžioji pasaulio dalis su tuo sutinka”, - stebisi Danielsas, prisimindamas argumentus, kad per trumpą pilietinio karo atoslūgį keli šimtai gerai parengtų Amerikos jūrų pėstininkų galėjo per porą savaičių įvesti tvarką šalyje. Tačiau, klausia Danielsas, kas gali pasakyti, kokius kaltinimus Liberija dabar pateiktų Amerikai, jei toji būtų įvedusi jūrų pėstininkus? Ar nepasigirstų piktų balsų, kad amerikiečiai gviešiasi Liberijos mangano, deimantų ar geležies? Nuolat primenama, kad Liberiją įkūrė iš Amerikos grįžę vergų palikuonys ir kaip aksioma priimama prielaida, kad šis įkūrimas uždėjo Amerikai moralinę atsakomybę, kuri veikiausiai truks amžinai, rašo apžvalgininkas. Tačiau ar taip turi būti? Liberija pasiekė nepriklausomybę 1847 metais ir nors po to jos užsienio ir vidaus politika glaudžiai siejosi su Amerika, tai savarankiška šalis. Dabartinis šalies prezidentas Charlesas Tayloras, kurį A. Danielsas vadina gražiausiu žiedu iš Liberijos demagogų gėlyno, su džiaugsmu visur įžvelgė Amerikos ranką, ypač po to, kai nuverstasis jo pirmtakas Samuelis Doe kreipėsi į Ameriką pagalbos. “Taip neabejotina Amerikos įtaka liberiečių supratime buvo pakeista Amerikos visagalybe. O visagalybę lydi atsakomybė už viską - taigi liberiečiai gali žudyti vieni kitus, o kalta vis vien liks Amerika. Tik amerikiečiai gali veikti savarankiškai, kitaip tariant, tik jie yra visateisiai žmonių rasės atstovai”, - ironizuoja Danielsas. “Amerikos įsikišimas Liberijoje gali atnešti taiką, bet tai bus prievartinė, imperinė taika. Problema išliks ir ją išspręsti gali tik patys liberiečiai, atsikratę psichologinės priklausomybės ir pagiežos”, - baigia straipsnį “Daily Telegraph” apžvalgininkas.
Kito Britanijos laikraščio “Independent” apžvalgininkas Hamishas McRae rašo, kad pagrindinė George’o W. Busho kelionės po Afriką priežastis turėtų būti “Prekyba, o ne parama”. Būtent šioje srityje Amerika ir Britanija galėtų pasirodyti Afrikai naudingiausios. Tiesioginė parama nėra tokia veiksminga, kaip prekybos apribojimų neturtingoms šalims panaikinimas. “Mėgstantys pamokslauti danai ir švedai moka teikti pagalbą, bet nemoka prekiauti, o amerikiečiai - priešingai”, - rašo H. McRae ir pateikia tokius skaičius - Danija skiria paramos teikimui daugiau kaip 1 procentą bendrojo vidaus produkto, tačiau jos importas iš besivystančių šalių yra vos 10 proc., o iš neturtingiausių šalių sudaro tik 0,3 proc. Amerikos, kuri paramai skiria tik 0,11 proc. BVP, 46 proc. importo yra iš besivystančių šalių. “Aš nelabai pasitikiu turtingų ar neturtingų šalių politikų sugebėjimais įveikti skurdą, nepasitikiu ir tarptautiniais biurokratais. Bet kalbant praktiškai, reikėtų pasistengti daugiau pirkti iš neturtingų šalių, atostogauti jose, remti smulkias ir konkrečias labdaros iniciatyvas”, - siūlo laikraščio “Independent” apžvalgininkas.
Panašias mintis dėsto ir “Washington Post” analitikas Jimas Hoaglandas straipsnyje “Kalbant apie Afriką, svarbu nepamiršti smulkmenų”. Pasak jo, prezidento Busho darbotvarkė Afrikoje yra pagrįsta. “Keliauti į Afriką Bushą paskatino būtinumas, lemiantis visą jo politiką po rugsėjo 11-osios: kur tik įmanoma išvengti katastrofos”, - rašo J. Hoaglandas. “Žlugusios Afrikos valstybės siūlo puikiausias sąlygas “Al Qaeda” ir kitiems teroristų tinklams atsigauti ir sukaupti jėgas naujiems išpuoliams prieš Ameriką. Busho atvykimas į Afriką aiškiai rodo, kad Jungtinėms Valstijoms gyvybiškai svarbu neleisti didžiulėms Afrikos ar kitų žemynų teritorijoms virsti niekieno žemėmis. Tačiau net Amerikos vadovas tokios užduoties neišspręs vienas ar per dieną. “Busho kelionę į Afriką reikėtų laikyti pirmu žingsniu, o ne trumpu vizitu, kuris netrukus bus pamirštas. Šis prezidentas neseniai parodė esąs pasirengęs šokti į audringas užsienio politikos bangas. Dabar jo užduotis - parodyti, kad šią nuostatą sugeba išlaikyti ir plėtoti”, - baigia straipsnį Jimas Hoaglandas.
