• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šiandien Vakarų spaudoje vienos vyraujančios temos nėra, bet savo apžvalgą pradėsime nuo pastabų apie Čečėniją, kur šį sekmadienį įvyks Maskvos suorganizuoti prezidento rinkimai. Ketvirtadienio (10.02) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.

REKLAMA
REKLAMA

Dienraštyje “Wall Street Journal” prancūzų mąstytojas Andrė Gluksmanas straipsnyje “Mūsų didžiausia tylėjimo nuodėmė” rašo: “Yra žūčių, kurios sveria ne daugiau nei plunksna. Yra tautų, kurios visiškai nesiskaito. Jos turi vieną teisę - tai teisė dingti. Jos dingsta iš mūsų rūpesčių ir televizijos ekranų net anksčiau, nei tankai, bombos, antpuoliai ir minos paverčia jas į nieką. Čečėnai gyvena absoliučiai vieni, paaukoti žudančios rusų kariuomenės malonumams. Ir niekas - nei Jungtinės Tautos, nei pasaulio opinija, nei jokia iš demokratijų, taip besididžiuojančių savo principais, nešaukia - gelbėkit, žudikai...!”. Gluksmano nuomone, Čečėnijos konfliktas netgi žiauresnis už tuos, kurie šiuo metu sulaukia pasaulio dėmesio ir užuojautos - Irako ir palestiniečių. Melas, aklumas, abejingumas užglaisto švininę tylą. Pasaulio opinija nejučiom prisiima genocidinius impulsus, skatinančius rusų kariuomenę. Pasaulio žiniasklaida nuplauna mums sąžinės būgštavimus - geras čečėnas yra negyvas čečėnas. Kaukaze matome pasaulinį precedentą - iš anksto apgalvotą žudymą su visuotiniu pritarimu.

REKLAMA

Ne taip jausmingai, bet irgi griežtai pasisako britų kairiųjų dienraščio “Guardian” redaktoriai. Yra priežasčių, kodėl Rusijos priespaudos politika Čečėnijoje šiomis dienomis sulaukia palyginti mažai aukšto lygio dėmesio. Bušo vyriausybė trokšta Putino pagalbos, o jei ne pagalbos, tai bent jo pritarimo dėl Irako. Ji taip pat vis labiau domisi Rusija, kaip pigios naftos už OPEC ribų tiekėja. Dar vienas veiksnys - Rusijos parama amerikiečių “karui su teroru”. O Europos Sąjunga, kaip ir Bušas, viešai sielojasi dėl Rusijos pajėgų ir jų čečėnų pastumdėlių vykdomų žmogaus teisių ir kitokių pažeidimų, bet praktiškai Vakarai dėl Čečėnijos nieko nedaro. Šį savaitgalį Kremlius įstatys savo pagrindinį kvislingą į Čečėnijos prezidentus per “rinkimus”, kurių fone Roberto Mugabės Zimbabvė atrodo kaip demokratijos pavyzdys. Ši niekinga parodija ves prie daugiau, o ne mažiau smurto, prie didesnio neteisingumo ir daugiau kančių. Bet, - o čia esmė, - tai gali padėti Putinui kitąmet būti perrinktam. Jis teigs išsprendęs problemą, kurią pats sukūrė, kad išvis būtų išrinktas pirmą kartą. Ir kas už Rusijos ribų pasakys jam “ne”? Taip ir atrodo, kad žmogaus teisės, kaip visuomet, turi užleisti vietą valstybės motyvams.

REKLAMA
REKLAMA

Maskvos Helsinkio grupės steigėjas Jurijus Orlovas Miuncheno dienraštyje “Sueddeutsche” irgi smerkia Rusijos politiką, kritikuoja ir tai, ką laiko esant didelėmis čečėnų klaidomis, bet ilgo straipsnio pabaigoje vis dėlto mato vilties šešėlį. Rusija visąlaik Vakarų pavyzdžiu kuria sąjungas su kitomis NVS valstybėmis ir kartu artėja Europos Sąjungos link. Tos sąjungos galėtų vieną dieną vesti prie į ES panašaus darinio, kuris susitartų dėl bendros valiutos ir gynybos. Tokia terpė būtų palanki formaliai Čečėnijos nepriklausomybei, taip pat ir atskiram jos mandatui Jungtinėse Tautose, ir galėtų vesti prie glaudaus bendradarbiavimo su Rusija. Kol - po visapusiškų derybų ir referendumo Čečėnijoje - tai bus pasiekta, gali praeiti nuo dešimties iki penkiolikos metų. Bet aš tokį “minkštą nusileidimą” laikau įmanomu ir geriausiu būdu išspręsti du šimtmečius trunkantį čečėnų ir rusų konfliktą, rašo Orlovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visai kita tema - ginčo dėl eutanazijos centru tapusio 22 metų suparalyžiuoto prancūzo Vinsento Iumbero vakarykščių laidotuvių proga Paryžiaus dienraštis “Liberation” rašo, jog reikia greitai keisti įstatymą, kad būtų išspręsta pageidaujančių mirti, bet negalinčių mirties pasiekti, problema. Apibrėžti gyvybę absoliučiais terminais - tai, laikraščio nuomone, veda prie visai nepakenčiamų situacijų, užtat eutanazijos įstatymas būtų prasmingas. Jis atimtų galimybę, kad kieno nors mirtis neatitinka jo paties norų, ir reikštų, kad žmonės nebūtų paliekami veikti vienų vieni. Argi Vinsento noras numirti negalėtų tapti įstatymo pripažinta teise? - klausia Prancūzijos dienraštis.

REKLAMA

Kitas Paryžiaus dienraštis, dešiniųjų “Figaro”, grįžta prie tarptautinės politikos ir spausdina du pasisakymus apie Paryžiaus ir Vašingtono santykius. Viename Aleksandras Adleris teigia, kad, greitai peržvelgus visą planetą, negali nestebinti, kiek iš tikrųjų Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų interesai realiai sutampa. Užtat abiem šalims būtų daugiau naudos iš bendradarbiavimo negu iš konfrontavimo. O kitame “Figaro” straipsnyje Princetono universiteto profesorius, Europos studijų specialistas Ezra Suleimanas teigia, kad Amerikos ir Prancūzijos santykiai tapo “nepakenčiami” ir kad nenoras tai pripažinti užkirs kelią bet kokiai galimybei buvusiems sąjungininkams susitaikyti. O jų bendri interesai tokie pat gintini ir aktualūs šiandien, kaip ir per šaltąjį karą. Tiesa, po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios JAV vyriausybė pakeitė savo toną buvusių sąjungininkų atžvilgiu. Vašingtono neokonservatoriai gavo progą įpiršti prezidentui Bušui “raumeningesnę” užsienio politiką, kuri nukrypo nuo daugiašalio požiūrio, pagrįsto pagarba sutartims ir tarptautinėms institucijoms. Pasak Suleimano, imperijoms visada buvo mieliau pajungti kitas šalis - sąjungininkes ir priešes. Dabar pasauliui gresia trys didžiuliai pavojai - terorizmas, neprognozuojamos valstybės ir pseudovalstybės, kurios neturi ko pralaimėti. Šiuos kylančius pavojus didina branduolinių, cheminių ir biologinių ginklų prieinamumas. Deja, tarp sąjungininkų nėra jokio konsensuso, kaip su šiomis grėsmėmis susidoroti, bet tokį konsensusą pasiekti būtina.

Londono “Financial Times” kritikuoja Arielio Šarono vadovaujamos Izraelio vyriausybės statomą sieną. Izraelio ministrai mėgsta sakyti, kad “geros tvoros laiduoja gerus kaimynus”. Tai nekaltas posakis ir dabartiniame kontekste, trečiais antrosios intifados metais, kai Izraelio civiliai kenčia nuo kruvinų palestiniečių savižudžių antpuolių, saugumo sienos tarp Izraelio ir okupuotojo Vakarų Kranto statyba turi gundančio patrauklumo. Tačiau Šarono vyriausybės statoma siena yra negera. Ji negera, kadangi į nepasiekiamybę nukelia bet kokį įmanomą šimtmečio senumo Palestinos klausimo sprendimą. Ji negera ir dėl to, kad, žvelgiant vien tik į saugumo aspektą, ji paprasčiausiai nebus veiksminga. Galop šis barjeras išvis neturi nieko bendra su siekiamu “dviejų valstybių” sprendimu, pagal kurį Izraelis sulauktų saugumo tarptautinės bendrijos pripažįstamose sienose, o palestiniečiai sulauktų nepriklausomos valstybės, kad ir labai mažos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų