Krizė, nuo kurios vis dar neatsitokėjo mūsų ekonomika, buvo dramatiška, tačiau tikrai ne išskirtinė. Vienu momentu buvo madinga sudarinėti garsiausių pasaulio krizių dešimtukus. Tie dešimtukai beveik vienodi, o pirmoje jų vietoje visada puikuojasi „tulpių krizė“, kurią olandai vadina „tulpenmanie“.
Paprastai apie šią beveik 400 metų senumo krizę parašoma keliais žodžiais, bet tulpių istorija tikrai įdomi, tad ją verta pristatyti šiek tiek plačiau, juolab kad ji susijusi su nerealiais skaičiais. Be to, ją skaitant neretai kyla klausimas, kodėl tulpių karštinė apėmė tik Nyderlandus, o ne kitas Europos šalis.
Iš Turkijos į Austriją
1555–1562 m. Osmanų imperijoje (dabartinėje Turkijoje) galėjome sutikti austrų pasiuntinį Ogierą de Busbecqą. Būtent šis veikėjas ir parvežė į Europą kelis tulpių svogūnėlius. Iš Konstantinopolio (dabartinis Stambulas) į Vieną atkeliavę tulpių svogūnėliai buvo pasodinti Habsburgų dinastijos Austrijos imperatoriaus Ferdinando I sode. Tulpes prižiūrėjo Charles’as de L’Ecluse – žymus to meto prancūzų botanikas, paprastai prisistatydavęs lotynišku Carolus Clusius vardu. Jam pavyko sukurti gėlėms tinkamą klimatą – tulpės Habsburgų rūmuose pražydo.
Aišku, garsas apie tai pasklido plačiai, pasiekė net Nyderlandų Leideno universiteto vadovybę. Ši prikalbino Charles’ą de L’Ecluse tapti Leideno universiteto botanikos sodo kuratoriumi.
Iš Austrijos į Nyderlandus
1593 metų rudenį su „slaptu tulpių svogūnėlių kroviniu“ Charles’as de L’Ecluse atvyko į Nyderlandus, į netoli Hagos esantį Leideną. 1594 metais Nyderlanduose pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Charles’as de L’Ecluse Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresniame klimate nei Turkijos, stengėsi išgauti įvairių atspalvių žiedus.
Vieną kartą Charles’o de L’Ecluse tulpės iš universiteto botanikos sodo buvo pavogtos. Netrukus olandiškas tulpes užpuolė kažkokia nežinoma liga (manoma, kad tai buvo virusas) – tulpių žiedai įgaudavo įmantrias, anksčiau nematytas formas, kai kurių žiedlapių kraštai tapo karpyti, atsirado naujų atspalvių. Būtent ši anomalija ir tapo tulpių manijos Nyderlanduose priežastimi. Netikėtai, tarsi paties Dievo padovanota gėlių žiedų formų įvairovė pavergė olandus. Tik nemanyk, kad tuo metu visi Nyderlandai žydėjo tulpėmis ir šių gėlių buvo galima rasti prie kiekvieno olando namų. Ne, taip nebuvo. Tulpės buvo prabangos simbolis, jų buvimas sode rodė to žmogaus aukštą statusą visuomenėje.
Neįtikėtini skaičiai
Galbūt Tau keista, kad kažkokia tulpė turėjo tokią didelę reikšmę? Dabar sunku įsijausti į tuos laikus, tačiau pasvarstykime blaiviai: nei „Porsche“, nei „Ferrari“ tais laikais nebuvo, arklių ir karietų kiekvienas turtuolis turėjo sočiai, o štai tulpė buvo toks išskirtinis dalykas, kuris galėjo iš tolo parodyti, kaip prabangiai gyvenama. Tokią situaciją liudija ir skaičiai: 1623 metais vienas svogūnėlis populiariausių tulpių rūšių kainuodavo 1 000 guldenų. Daug tai ar mažai? Spręsk pats – vidutinio olando metinės pajamos tais laikais buvo 150 guldenų, vadinasi, jam beveik septynerius metus reikėtų taupyti, nevalgyti, nepirkti drabužių, kad galėtų nusipirkti vieną tulpę. Nyderlandų istorija žino atvejų, kai tulpės būdavo keičiamos į nekilnojamąjį turtą ar žemę.
To meto tulpių pardavėjai uždirbdavo apie 6 000 guldenų per mėnesį. Kai kurie sandoriai apskritai stulbina, pavyzdžiui, 1635 metais 40 tulpių svogūnėlių buvo parduota už 100 000 guldenų, nors tais metais jų kaina dar nebuvo pasiekusi piko. Kokie tai milžiniški pinigai, galima suvokti palyginus to meto maisto kainas: viena tona sviesto tais laikais kainavo 100 guldenų, 10 nupenėtų kiaulių – 300 guldenų. Didžiausias kainų aukštumas pasiekdavo Semper Augustus tulpių rūšies svogūnėlis. Yra žinomas sandoris, kai už šios gėlės vieną svogūnėlį buvo sumokėta 6 000 guldenų.
