Su tuo susidūrė mama, ieškojusi auklės savo dukrai. Socialiniame tinkle „Facebook“ ji anonimiškai pasidalijo susirašinėjimu su viena aukle, kurią pakvietė susipažinti, o ši už atvykimą paprašė 10 eurų mokesčio.
„Iškart tik informuoju, kad susipažinimas apmokamas 10 eurų. <...> Nepykite, bet taip yra. Nes būna per visą dieną visur važinėju susipažinti ir prarandu darbo dieną“, – rašė auklė.
Su ja susirašinėjusią moterį toks prašymas kaip reikiant supykdė: „Na, man tai protu nesuvokiami tokie dalykai... Už ką? Pasauli, sustoki – aš noriu išlipti! Ar tik man vienai atrodo, kad tai – nenormalu?“
Tokį auklės prašymą vertina skirtingai
Dalis komentatorių pritarė, teigdami, kad tai – tikrai nenormalu.
Kaunietė Laima ironizavo, kad būtų gerai, jei darbdaviai mokėtų už CV ir darbo pokalbiams sugaištą laiką ir kelionės išlaidas.
„Na, negirdėti tokie dalykai. Kiek važinėju į pokalbius, tokios nesąmonės dar neteko sugalvoti. Šiaip niekur ir niekam nemoka už atėjimą pokalbiui dėl darbo“, – rašė vilnietė Regina.
Sostinėje gyvūnu aukle dirbanti Laura antrino, kad taip dirba jau kelerius metus, tačiau niekada neprašė pinigų už atvykimą susipažinti, „nors reikėdavo važiuoti į kitą Vilniaus galą“.
9 metus vaikų aukle Klaipėdoje dirbanti Akvilė sutiko, kad tokių atvejų girdėti neteko, o ir pati tėvams tikdavo po pirmo pokalbio: „Jei reikia visą dieną lakstyti per pažintis – jau kažkas negerai.“
Vis tik dalis komentatorių tokį auklės prašymą gynė: „Save ir savo laiką gerbainčiai auklei tai yra visiškai normalu. <...> Vadinasi, auklė ir pati atidžiai renkasi šeimas, o tokios praktikos laikosi dažniausiai tik didelę kompetenciją turinčios auklės.“
Tuo metu kaunietė Evelina įsitikinusi, kad tai – visiškai normalu. Esą tai yra auklių darbo dalis, kuri turėtų būti apmokama: „Juk ne 50 ir ne 100 eurų prašo. Dėl 10 eurų rašyti...“
Ar mokestis už pažintį – normali praktika?
Agentūros „Mama ir auklė“, aukles.lt įkūrėjos Ievos Augustinienės teigimu, ši auklė iškėlė nemažą problemą – jei ji kelis mėnesius važinėja į susitikimus ir niekas jos nepasirenka, ji gali jaustis beviltiškai.
„Auklės dažniausiai neturi finansinės pagalvės, dėl to senkantys pinigai ima kelti paniką. Jei prieš tai turėta šeima jos neparekomendavo savo draugams, pažįstamiems, tokia nervinanti situacija kartojasi kas metus–du (maždaug tiek laiko dirbama vienoje šeimoje, kol vaikas išeina į darželį).
Kad tokios situacijos nenutiktų, reikia arba dirbti per agentūrą, arba ir savarankiškai dirbant būti patyrusia, daugelio rekomenduojama aukle“, – kalbėjo I. Augustinienė.
Pasak jos, iš kandidatės prašymo galima spręsti, kad „labai geros auklės“ reputacijos ji dar neturi.
„Prašyme matau desperaciją, o ne normalią praktiką. Tai – išskirtinis atvejis. Mūsų auklių agentūroje tas nėra aktualu – kai parenkame aukles, dažniausiai klientai išsirenka iš 1–2 variantų, tad auklei netenka važinėti nuo durų prie durų.
Klientus iškart informuojame, kad atrankos kaip modelių agentūroje pas mus nebūna, nes parenkame aukles pagal psichologinį profilį“, – komentavo pašnekovė.
Ar teisėta prašyti mokesčio už darbo pokalbį?
Tuo metu Valstybinė darbo inspekcija (VDI) atkreipė dėmesį, kad Darbo kodeksas darbo pokalbių tiesiogiai nereglamentuoja.
Tačiau paminėjo, kad darbo pokalbis nelaikomas darbo santykiais, tad už jį paprastai atlygis nėra mokamas.
Vis tik, pasak VDI, darbo pokalbyje dalyvaujantis asmuo gali prašyti kompensacijos už kelionę ar praleistą laiką, tačiau darbdavys neprivalo jos suteikti – kompensacija priklauso nuo šalių susitarimo.
Inspekcija pabrėžė, kad vienintelis kriterijus, kurio šalys turi laikytis, kai nėra sudaroma darbo sutartis, yra lyčių lygybė ir nediskriminavimas kitais pagrindais, sąžiningumas ir konfidencialios informacijos išsaugojimas.
Pasak VDI, darbo sutartis laikoma sudaryta, kai susitariama dėl visų būtinų sąlygų: darbo funkcijos, darbo apmokėjimo sąlygų ir darbovietės.
Jeigu nerandama bent vieno iš darbo sutarties požymių, laikoma, kad tarp šalių atsirado kiti, bet ne darbo santykiai, pvz., civiliniai:
„Tuo atveju, jeigu tarp paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo susiklosto ne darbo, bet civiliniai teisiniai santykiai, šių santykių aiškinimas nepriskirtinas VDI kompetencijai.“
Įvardijo didžiausias auklių klaidas
I. Augustinienėp pastebi, kad didžiausia auklių problema – nemokėjimas savęs „parduoti“, gerai pateikti savo patirties ir gebėjimų, nemeluojant, bet ir nesumenkinant savo sugebėjimų.
Taip pat koją pakiša ir baimė – auklės prisibijo sėkmingų, turtingų žmonių. O iš tos baimės prikalba to, ko visai nereiktų.
„Deja, didžioji auklių dalis telefonu bendrauja taip pat prastai – baimė dar labiau įsisiautėja, kai nematai žmogaus. Ir, net jei tėvai pasiryžta sakyti „taip“, bent jau pasikviesti į pokalbį, auklė jau mintyse būna su jais „susipykusi“.
Taigi vienintelė galimybė – susitikti, žiūrėti vieni kitiems į akis, kad tiek auklė, tiek tėvai galėtų pajusti vieni kitus“, – patarė „Mama ir auklė“ vadovė.
Ji pridūrė, kad nenorėdama išleisti tiek pinigų talonėliams, kurui ar pan., auklė gali inicijuoti videopokalbį – jei po pokalbio norėsis susitikti, susitikimo vertė bus visiškai kita.
„Jei dabar šį tekstą skaitytų minėta kandidatė, jai rekomenduočiau pirmiausia padaryti namų darbus.
T. y. tvarkingai surinkti savo dosjė, pasiruošti atsakymus į galimus klausimus (bent jau kaip prižiūrės tokio amžiaus vaiką ir ką su juo veiks), o tada kokybiškai pasikalbėti nuotoliu su vaizdu“, – nurodė I. Augustinienė.
