Šį sekmadienį Ukrainoje vyks šalies parlamento – Aukščiausiosios Rados – rinkimai. Nuo jų rezultatų šįkart priklauso ne tik būsimos didžiosios permainos šalies viduje, bet ir Ukrainos geopolitinės orientacijos pokytis.
Iš tikrųjų šie rinkimai turėjo vykti 2011-ųjų rudenį, tačiau po Viktoro Janukovyčiaus grįžimo į valdžią Konstitucijos pakeitimai, apribojantys parlamento kadenciją iki ketverių metų, buvo panaikinti, o Aukščiausiosios Rados deputatai absoliučia balsų dauguma pratęsė savo įgaliojimus dar metams. Be to, šį kartą rinkimai vyks pagal naują Rinkimų įstatymą, kuris numato, kad 225 iš 450 deputatų bus renkami vienmandatėse apygardose, kiti 225 – pagal partijų sąrašus.
Nugalėtojai kol kas neaiškūs
Šiuose rinkimuose dalyvauja 87 politinės partijos. Toks didelis jų skaičius yra būdingas Ukrainos parlamento rinkimams, tačiau akivaizdu, kad iš jų realias galimybes patekti į Aukščiausiąją Radą turi vos kelios – tai proprezidentinė Regionų partija, susivienijusi opozicija „Batkivščyna“ („Tėvynė“), boksininko Vitalijaus Klyčko partija „Udar“, nacionalistų partija „Svoboda“ („Laisvė“) ir komunistai.
Šiuo metu valdanti Regionų partija primena keistą SSRS Komunistų partijos vadovybės stagnacijos metais ir Rusijos režimo represinio aparato simbiozę. Regionų partijos nariai kontroliuoja daugumą parlamente, Vyriausybę, absoliučią didumą savivaldybių tarybų. Ilgalaikiai Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos stebėtojai Ukrainoje praneša, kad Regionų partija įžūliai piktnaudžiauja savo administracinių resursų naudojimu. Regionuose socialinė parama (dažniausiai maisto produktų rinkiniai) yra dalinami su Regionų partijos kandidato agitacine medžiaga, o dauguma apskričių vadovų ir net pats ministras pirmininkas Mykola Azarovas akivaizdžiai išnaudoja darbo išvykas agitacijai už savo partiją.
Reikia pripažinti, kad Regionų partijos vadovų negąsdina net tarptautinės bendruomenės kritika. Žinodami, kad dėl skaudžių taupymo priemonių, žlugusios socialinės politikos programos, nepavykusių derybų su Rusija dėl pigesnių dujų mainais į Juodosios jūros laivyno pasilikimą Sevastopolyje iki 2042 metų (dujų kaina, kaip buvo tikėtasi, nesumažėjo) šie rinkimai gali būti pralaimėti, jie nesibodi jokių priemonių, kurios gali atnešti papildomų balsų. Tarp tokių veiksmų galima paminėti ir šių metų vasarą priimtą įstatymą, faktiškai suteikiantį tautinės mažumos kalbai valstybinės kalbos statusą tose apskrityse, kur gyvena 10 proc. tos tautinės mažumos atstovų. Akivaizdu, kad tokia teise pasinaudoti galės tik Ukrainos rusai, kurių balsus siekia išsaugoti valdantieji.
Susivienijusi opozicija „Batkivščyna“, susibūrusi aplink J. Tymošenko partiją, yra pagrindinė dabartinių valdančiųjų varžovė, tačiau net ir jos pergalės atveju Regionų partijos atotrūkis nebus didelis. Socialines apklausas atlikusios įmonės „Reitingas“ duomenimis, jeigu rinkimai būtų vykę rugsėjo pradžioje, Regionų partija būtų surinkusi 26,3 proc., „Batkivščyna“ – 22,6, „Udar“ – 12, Komunistų partija – 10,8, „Svoboda“ – 4,1 procento balsų. Įdomu, kad nors daugumos politologų prognozės buvo skeptiškos, pagrindinėms opozicinėms jėgoms pavyko susitarti dėl bendro sąrašo sudarymo. Devynių opozicinių partijų blokas žada pergalės atveju denonsuoti sutartis su Rusija dėl laivyno pasilikimo Sevastopolyje ir pradėti apkaltą prezidentui V. Janukovyčiui.
Be to, susivienijusi opozicija susitarė su nacionalistais iš „Svobodos“ dėl bendrų kandidatų vienmandatėse apygardose ir būsimos valdančiosios daugumos parlamente sudarymo. Pati „Svoboda“, besivadovaujanti tradicinio ukrainiečių nacionalizmo ideologija ir didžiausios paramos sulaukianti vakariniuose šalies regionuose, šį kartą turi realias galimybes pirmą kartą turėti savo frakciją parlamente.
Kur kas sunkiau vyksta „Batkivščynos“ derybos su neva opozicine V. Klyčko partija „Udar“ dėl jungimosi naujai išrinktoje Radoje. Akivaizdu, kad V. Klyčko, neturintis rimtos politinės programos ir veiksmų perspektyvų, tiesiog laukia rinkimų rezultatų, kurie parodys, ar dalyvavimas kurios nors daugumos formavime atneš jam apčiuopiamos naudos.
Rinkimų fonas – skandalai
Rinkimai vyks didžiojo politinio skandalo įkarštyje – prieš metus įkalinta suvienytosios opozicijos lyderė, buvusi ministrė pirmininkė Julija Tymošenko, šiuo metu gydoma ligoninėje, vos prieš kelias dienas pranešė, kad jos palata nuolat stebima slaptomis vaizdo kameromis, kurios yra sumontuotos net dušo kambaryje ir tualete. Dėl to ji atsisakė tolimesnio gydymo ir pareikalavo grąžinti ją į įkalinimo vietą.
Reikia paminėti, kad Ukrainos centrinė rinkimų komisija atsisakė įregistruoti J. Tymošenko ir kitą politinį kalinį – Jurijų Lucenką kandidatais į deputato postą, dėl to sulaukė griežtos tarptautinės bendruomenės reakcijos. Europos Tarybos generalinis sekretorius Torbjornas Jaglandas pareiškė, kad po tokio sprendimo abejoja rinkimų teisėtumu: „Tai, kad rinkimai Ukrainoje vyks be įkalintos J. Tymošenko dalyvavimo, gali sukelti protestus. Be to, yra rizika, kad šie rinkimai nebus pripažinti sąžiningais ir laisvais.“
JAV sociologų duomenimis, šiuose Ukrainos parlamento rinkimuose ketina dalyvauti viso labo 52 proc. rinkėjų, tradiciškai politiškai aktyviai Ukrainos visuomenei tai yra tikrai mažas skaičius. Tačiau jis rodo visuotinį gyventojų nusivylimą dabartinių valdančiųjų politika ir abejones, kad situacija gali pasikeisti. Tačiau kaip bebūtų, ir aktyviai provakarietiškai nusiteikusiai Ukrainos visuomenės daliai, ir tarptautinei bendruomenei yra akivaizdžiai naudinga opozicinių jėgų pergalė, kuri leistų sumažinti politinę priklausomybę nuo Rusijos.
