"Aš nenoriu, kad dukrytė prarastų tokį didelį savo tikėjimą. Sudėjusi rankutes ji meldžiasi savais žodžiais: "Angele, padėk mano mamytei pasveikti. Dievuli ir Marija, prašau, juk turiu tik ją vieną", - sako 28-erių klaipėdietė Inesa. Rugpjūčio 18-ąją jos laukia sudėtinga operacija.
Kai susitikome parke, vietoje prislėgtos ir palūžusios ligonės pamačiau gražią besišypsančią moterį, o šalia striksėjo ketverių metų Ugnė. Mergytė nubėgo žaisti su vaikais, bet vis grįždavo prie mamos, kad pabučiuotų ar parodytų boružę. Žinojau, kokia trapi ši paprastutė idilė.
2008 metų gruodį jaunai moteriai buvo diagnozuota reta pikta liga - Ewingo sindromas. Iš dubens kaulo buvo pašalintas 25 centimetrų auglys, peraugęs dešinį klubikaulį ir pilvo ertmėje nustūmęs inkstus, žarnyną ir kraujagysles į kairę pusę. Bet auglys vėl ataugo 13 cm, ir per septynis mėnesius ji ištvėrė septynias operacijas. Po chemoterapijos kilo komplikacijų, žarnyne buvo sepsis, ir moterį ištiko koma. Rugpjūčio 18 dieną turi būti pašalintas likęs auglys kartu su dešinio dubens kaulo dalimi. Po operacijos Inesa turės pusę metų išgulėti nejudėdama, negalės net sėdėti. Tuomet jos lauktų dar viena - dubens kaulo rekonstrukcijos operacija. Kas miniatiūrinei, per 40 kilogramų sveriančiai moteriai suteikia jėgų visa tai ištverti?
Forume bendraudama su kitomis mamytėmis, pasirašote slapyvardžiu Ugninė - jūsų ir dukros vardų santrauka. Matau, esate labai artimos?
Ištekėjau iš beribės meilės, pasaulis atrodė gražus, ir labai norėjau vaikelio. Ugnytė gimė sveika, nors nėštumas buvo sunkus. Nuo praėjusio gruodžio mėnesio aš visai nieko neprisimenu, pusę metų ištrynė skausmas ir vaistų aptemdyta sąmonė. Į nieką nereagavau. O kai grįžau po reanimacijos, Ugnytė vėl pajuto, kad turi mamą. Visiems mane rodo, ir piešia mamytę su plaukais, nors jų nebeturiu. Kartais pabučiuoja man ranką. Ji viską supranta... Aš nuo pirmų dienų kalbuosi su ja kaip su suaugusia, neguguoju. Kai išeinu į chemoterapiją, ji būna vaikų darželyje. Bandau pasikalbėti apie tai, ką jaučiu, ji nusuka kalbą, taip vaikiškai norėdama apsisaugoti. Bet kartais labai smarkiai pratrūksta rauda...
Ką sako gydytojai, kiek yra vilties, kad operacija bus sėkminga?
Tikimybė visiškai pasveikti menka. Bet mane daktarai jau ne kartą buvo nurašę, sakė, vilties nebėra. Kad nuo jų niekas nebepriklauso, tik nuo manęs pačios. Išgyvenau komą, po to dar penkias operacijas. Negyvenu tolima ateitimi, tik šia diena. Anksčiau aš labai daug svajojau ir tikėjausi, bet viskas taip greit sudužo. Noriu pasveikti ir užauginti laimingą dukrytę. Svajoju kada nors nuvažiuoti pas Indijos vienuolius, lankyti jogą. Sukurti šeimą, surasti vyrą, kuris mylėtų mane ir Ugnytę. Gyventi ilgai ir laimingai.
Per paskutinįjį vizitą pas gydytoją išgirdau, kad su dubens kaulu gali tekti amputuoti koją. Su tuo negaliu susitaikyti. Geriau gyvensiu trumpiau, bet noriu vairuoti mašiną (dėl išpjauto nervo vairuoju ne kojos pirštais, o kulnu), noriu, kad vaikas prisimintų mane judančią, o ne verkiančią luošą ratukuose.
Kas dar jus palaiko? Turbūt tai netiesa, kad nuo susirgusiojo onkologine liga nusigręžia draugai?
Deja, daug draugų, iš kurių tikėjausi palaikymo, atsiskyrė, dingo. Nesuprantu jų. Susiimti padeda likimo draugės, jos nuramina ir pataria.
Mano mama - tikra dvasios milžinė: ji verkia kartu su manimi, mes kartu juokiamės. Tėtis kartais neištveria ašarų ir išeina iš kambario, iš namų. Kai jau visai apleidžia jėgos, sakau, kad man per sunku, o mama drąsina: "Tu gali, turi dukrą, išgyvensi dėl jos." Ir aš noriu įrodyti, kad viskas įmanoma. Kai matau kenčiančius artimuosius, noriu juos nuraminti. Aš pati neįsivaizduoju, iš kur tas tikėjimas. Kai perbrendi skausmo jūrą, turbūt užsigrūdini kaip deimantas, nori priešintis likimui, siela auga ir tempia kūną kaip šapelį.
Dvasinis skausmas stipresnis už kūno?
Sunkiausia išsiskirti su dukryte. Po darbo bėgte bėgau į darželį jos pasiimti. Kai išsiskyriau su vyru, visur eidavome kartu. Kai ji užmiega, man pasidaro silpna, tada išsirėkiu, išsikaukiu vonioje, įsikniaubusi į rankšluostį. Stovi bejėgė, nebeturi nieko, tik tikėjimą.
Prasitarėte, kad iki šiol savęs nemylėjote, liga padėjo daug ką suprasti.
Negailėjau savęs, visą laiką skyriau kitiems. Labai mylėjau vyrą, daugybę kartų jam atleisdavau už išdavystes ir priimdavau į namus. Paskui man rūpėjo tik dukrelė. Maniau, kad neturiu teisės sirgti nė dienos, nes būčiau gavusi mažesnę algą, kuri ir šiaip buvo nedidelė. Galvojau, kad galiu dirbti ir padaryti dar daugiau, nėra kada ilsėtis. O dabar Dievulis padarė taip, kad turiu va kiek laisvo laiko!
Kai ieškojau geriau mokamo darbo, išgirsdavau: "Ak, jūs išsiskyrusi? Turbūt auginate vaiką? Mes jums paskambinsim..." Ir niekam nerūpėjo, ką moku, ką sugebu. Sielvartavau, graužiausi dėl iširusios šeimos, kai dukrytė užmigdavo, verdavau papuošalus seseriai, mamai, Ugnytei. Tai buvo tarsi meditacija. Ir dabar, kai po operacijos ilgą laiką negalėsiu net atsisėsti, tikiuosi, kad versiu tuos karoliukus.
Negailestinga taip klausti, bet ką tokia žiauri liga gali duoti žmogui?
Patirties ir kitokį požiūrį į save, į gyvenimą. Nebeatidėlioji: tai padarysiu poryt, nes jau rytojaus gali nebūti. Kiekvieną dieną noriu apkabinti artimuosius, prisiglausti. Ligą vertinu kaip suteiktą galimybę ką nors pakeisti. Kaip pamoką gal? Taip, matyt, turėjo būti.
Jūs labai mylite žmones. Kaip pavyksta atrodyti gražiai, šypsotis, vaikščioti, kai skausmas nė akimirkai neatslūgsta?
Net jeigu operacija pavyks, skaudėti gali visą likusį gyvenimą. Bet kodėl reikia rodyti kitiems, kaip beprotiškai skauda, kodėl jų nuo to neapsaugoti? Aš nenoriu, kad manęs gailėtųsi. Sunku priimti pagalbą, bet priimi. Gailestis yra visai ne tai, ko reikia tokiems žmonėms kaip aš. Reikia palaikymo, stiprybės, ateinančios iš šalies. Reikia, kad žiūrėtum į besijuokiantį, gyvenimo geismo sklidiną žmogų, galvotum: ir aš noriu tokia būti. Kiek įstengiu, tiek šypsausi. O kai vakare nusivalau makiažą, liūdnoka žiūrėti į veidrodį.
Žinote, ko tikiuosi? Kai nuvažiuosiu į Vilniaus klinikas ir atvers dubens kaulą, tas augliukas bus toks mažas, susitraukęs į adatos smaigalį...
Baigus pokalbį, jauna mama su dukryte išskubėjo pirkti lovą. Mat jos išsikėlė iš tėvų buto, kad keletą savaičių iki operacijos pagyventų vienos. Inesa neužsiminė apie tai, kad nebegalėdama dirbti, gyvena iš pašalpos, nesiekiančios nė 800 litų. Iš jos reikia mokėti už butą, darželį, vaistus ir keliones į Vilniaus klinikas. Jeigu kartu su Inesa ir jos dukrele tikite jos pergale prieš ligą, galite ją paremti.
Pervedant lėšas iš Lietuvos:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428, bankas "Swedbank"
Pervedant lėšas iš užsienio:
gavėjas Inesa Morkūnaitė, LT447300010036860428, "Swedbank" AB, Savanorių pr. 19, 03502 Vilnius, Lithuania, SWIFT kodas: HABALT22
Ivona ŽIEMYTĖ
