Niekas nenori gyventi apsuptas mirties. Suprantama, kad žmonės, dabar gyvenantys buvusioje Kauno geto teritorijoje, nenorėtų, kad jiems būtų primenamas faktas, kad čia kankinosi 35 000 žydų. Tad nenuostabu, kad judrioje Linkuvos gatvėje tėra vienas nedidelis obeliskas, žymintis vietą, kur stovėjo geto vartai. Jokios kitos užuominos apie čia vykusias kančias, rašoma „The Guardian“.
Taip pat suprantama, kodėl nėra jokių nuorodų turistams į IX fortą – vietą, kur naciai kartu su lietuvių kolaborantais iškasė didžiules duobes, kuriose vieną 1941–ųjų spalio dieną buvo sušaudyta beveik 10 000 žydų, tarp kurių buvo 4 273 vaikai. Suprantama, kodėl kauniečiai mieliau slepia IX fortą ir palieka jį tik tiems turistams, kurie šios vietos ieško, svarsto šio leidinio žurnalistas Johnatanas Freedlandas.
„Prisiminimai ir istorija niekada neužsilieka tik praeityje – jie visada kelia ginčus dabartyje, ypač politikoje. Tokia yra ir Lietuva, kuri kartu su savo kaimynėmis Lenkija ir Latvija pernai turėjo tik statistinį vaidmenį Britanijos politikoje, kai Davidas Kameronas buvo kritikuojamas dėl bendradarbiavimo su ultranacionalistinimės Rytų Europos partijomis. Šią savaitę, kartu su savo tėvu ieškodamas savo šeimos šaknų (viena jos atšaka kažkada gyveno Lietuvos kaime, pavadinimu Baisogala), turėjau progą ištirti tai, kas kažkada buvo ir tolima, ir artima Vestminsterio mūšiui.
Pavyzdžiui, dabar savo akimis įsitikinau, kad IX fortas turi ne tik masyvų sovietų eros socialistinio realizmo stiliaus memorialą čia nužudytiems ir palaidotiems žmonėms atminti, bet ir naujesnę parodą, kurioje perteikiama sovietų okupacijos metais patirta priespauda. Ir visai nesvarbu, kad IX fortas neturi jokio sąryšio su šia ekspozicija. Žinoma, suprantu, kodėl lietuviai nori prisiminti gulagų ir trėmimų į Sibirą laikus – Lietuvoje vis dar yra šeimų, nukentėjusių nuo šios priespaudos. Be to, keturis dešimtmečius po karo lietuviams buvo uždrausta kalbėti apie priespaudos skausmus, todėl juose liko didžiulis troškimas visa tai pripažinti ir įamžinti.
Giliai patyrinėjęs beveik galėčiau įsijausti į „dvigubo genocido“ požiūrį, kuriam oficialiai pritariama Lietuvoje ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse: čia nacizmas ir komunizmas yra laikomi blogaisiais XX amžiaus broliais dvyniais, kurie visada turėtų būti prisimenami vienas šalia kito. Tokį pat požiūrį įkūnija ir IX fortas: dvigubas muziejus, kurio viena dalis įamžina Hitlerio sukurtą siaubą, o kita vardija Stalino nusikaltimus.
Visgi, čia nėra varžybos. Net jeigu ir būtų, žydai tikrai nebūtų tie, kurie norėtų jas laimėti. Žydai nenori širdgėlos monopolio, jų ašarų jau taip yra per daug.
Bet, nesvarbu, kaip stipriai aš bandyčiau įsijausti, negaliu sutikti su „dvigubu genocidu“, ypač dabar, kai pamačiau, kaip jis vaizduojamas realiame pasaulyje, o ne vadovėliuose. Aišku viena, kad nacių ir komunistų nusikaltimų lyginimas retai pradedamas nuo komunistų. Pavyzdžiui, IX forto memorialinė lenta žudikais vadina tik „nacius ir jų pagalbininkus“. Niekaip neužsimenama, kad tie pagalbininkai buvo lietuvių savanoriai, entuziastingai žudantys savo tautiečius. Nors per savo kelionę aplankiau daug tokių vietų, niekada nemačiau tokios, kuri pateiktų tikslią, detalią šios nemalonios tiesos ataskaitą: Lietuvoje buvo nužudyta daugiau negu 90% žydų. Tai vienas didžiausių žudymo mastų nacių valdomoje Europoje ir šis skaičius toks didelis ne be lietuvių pagalbos: jie patys pašalindavo kliūtis vokiečiams. Verta pabrėžti, kad jie pradėjo žudyti žydus jau 1941-ųjų metų birželio 22-ąją, kai Hitlerio kariai dar nebuvo atvykę į šalį.
Antra, jei teoriškai norima atminti „dvigubą genocidą“, tai praktiškai jis ne ilgai išlieka „dvigubas“. Paimkime Genocidų augų muziejų, esantį centriniame Vilniaus Gedimino prospekte. Turbūt pagalvojote, kad tokia vieta turėtų vaizduoti genocidą, daugiausiai žydų skerdynes. Deja, suklydote. Apie holokaustą ten net neužsimenama. Muziejuje visas dėmesys skirtas KGB sukeltoms kančioms. Lauke, šalia muziejaus, stovi dvi akmeninės skulptūros atminti Maskvos aukoms. Jeigu norėtumėt pamatyti 200 000 Lietuvoje nužudytų žydų atminimą, turėtumėte paėjėti toli nuo pagrindinės gatvės į mažą Holokausto muziejų, kuris šiuo metu yra uždarytas renovacijai ir kurio direktorius kovoja su valdžios pareigūnais dėl savo darbo vietos išsaugojimo.
Viskas išlieka taip pat ir 2008-ųjų metų įstatymo pataisose: dėl lygybės buvo uždrausta ne tik nacių, bet ir sovietų simbolika. Negana to, anti-Hitlerinio pasipriešinimo veteranui buvo uždrausta dalyvauti parade dėvint savo medalius, o gegužės mėnesį Lietuvos teismas paskelbė, kad svastika yra dalis baltų kultūros, o ne nacių simbolika, todėl ją galima naudoti viešai.
Net jeigu valdžia ir norėtų griežtai palaikyti balansą ir sąžiningai traktuotų abi puses, aš vis tiek nesutikčiau su „dvigubu genocidu“. Kad ir kaip bandoma sulyginti abi puses, vadinant visus nukentėjusiuosius vienu terminu „aukos“, vis tiek niekas negalėtų sutikti, kad tie, kurie buvo „suimti, apklausti ir įkalinti“ (cituojamas Vilniaus muziejus) kentėjo tiek pat, kiek ir žydai, kurie buvo nužudyti. Sovietų priespaudos sąlygos buvo pasibaisėtinos, tačiau tai nebuvo genocidas: būti suimtam nėra tas pats, kas būti sušaudytam duobėje. Šie dalykai yra skirtingai, o priešingas teigimas yra specifinės sąvokos „genocidas“ nesupratimas.
Galų gale, šis lygybės siekimas turi ir neigiamą atspalvį. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius sako, kad daug lietuvių yra linkę įsivaizduoti, kad jų protėviai žudė žydus tik dėl „keršto“ komunistams. Pagal šią logiką (kuri yra iškraipyta, nes sovietų valdymas buvo tiek pat negailestingas tiek žydams, tiek visiems kitiems) „dvigubas genocidas“ veikia šiuo principu: jūs žalojat mus, mes žalojam jus, ir dabar mes lygūs.
Kodėl ši kenksminga idėja taip giliai įsišaknijo? Dovidas Katzas, iki šių metų dėstęs jidiš kalbą Vilniaus universitete, kaltina geopolitiką: „Visa tai suteikia burtų lazdelę, kuri leidžia nuteikti priešiškai prieš šių dienų Rusiją.“ Lietuva nori, kad kitos Europos Sąjungos valstybės matytų Maskvą kaip genocidinį režimą, kuris dar neatlygino padarytos žalos.
Jis mato ir kitą motyvą: nacionalistinį lietuvių troškimą įsivaizduoti save kaip žmones be jokių nuodėmių. Karo laikų tiesos pripažinimas šį įvaizdį sumenkintų, o apsimetinėjimas nuskriaustaisiais padeda jį išlaikyti.
Profesorius E. Aleksandravičius teigia, kad žmonėms yra psichologiškai sunku suprasti, kad aukos gali tuo pačiu būti ir nusikaltėliais: kentėję pirmąjį sovietų valdymą 1940–41 metais, „lietuviai išsiliejo ant silpniausiųjų žmonių – žydų.“
Aš gerbiu šį požiūrį: atsiminimai yra labai jautri vieta, bet kitų šalių valdžios pareigūnai turės imtis veiksmų ir šnekėti tvirčiau. Lietuva yra Europos Sąjungoje ir NATO. Jos partneriai privalo pasakyti Vilniui, kad jis turi praeitį prisiminti neiškraipytą, nesvarbu, kaip skaudu būtų tokią ją pripažinti. Tik tada besivaidenančios sielos iš praeities galės ilsėtis.“
