REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Bestselerio „Apšviestoji“ autorė Tara Westover autobiografijoje be užuolankų papasakojo apie pragaištingą savo vaikystę, mormonus tėvus ir nuolatinį pasiruošimą pasaulio pabaigai. Pragarišką vaikystę aprašiusi autorė išskirtiniame interviu be užuolankų papasakojo apie tai, ką pati patyrė. 

Bestselerio „Apšviestoji“ autorė Tara Westover autobiografijoje be užuolankų papasakojo apie pragaištingą savo vaikystę, mormonus tėvus ir nuolatinį pasiruošimą pasaulio pabaigai. Pragarišką vaikystę aprašiusi autorė išskirtiniame interviu be užuolankų papasakojo apie tai, ką pati patyrė. 

REKLAMA

Tara Westover užaugo su mormonais survivalistais tėvais, besiruošdama Pasaulio Pabaigai, Aidaho valstijos JAV kaimelyje.

Gimimo liudijimo ir sveikatos istorijos ji neturėjo iki devynerių metų, nes jos tėvas netikėjo gydytojais. Mergaitė su šešiais broliais ir seserimis dirbo tėvo metalo laužo supirktuvėje. Metams bėgant tėvo pažiūros darėsi vis ekstremalesnės, o vienas iš brolių ėmė smurtauti.

Būdama 17-os ji nusprendė mokytis, kad galėtų pabėgti. Per 10 metų ji įgijo intelektualinės istorijos ir politinių idėjų daktaro laipsnį Kembridže, bet su tėvais ir puse brolių bei seserų nebebendrauja. Dabar jai – 31-eri, ji vis dar gyvena Kembridže ir parašė galingą autobiografiją „Educated“ apie mokslo galią ir kainą, kurią jai už tai reikėjo sumokėti.

REKLAMA
REKLAMA

Ar galėtum papasakoti apie savo vaikystę?

Buvau labai izoliuota. Kadangi nėjau į mokyklą, neturėjau draugų, kaip kiti. Vieninteliai žmonės, kuriuos pažinojau, buvo tokių pat šeimų kaip mano vaikai, kurie buvo mokomi namuose, neidavo pas gydytojus, o ir jų nematydavome labai dažnai.

REKLAMA

Manau, kad man buvo 13, kai pirmą kartą apsilankiau mokyklą lankiusios mergaitės namuose. Į jos kvietimą į svečius tuo pačiu neatsakiau, nes ji iš manęs šaipėsi, kad nežinau, ką reiškia trupmena.

Ar turi šiltų atsiminimų iš vaikystės?

Tiesą sakant, taip, jų yra daug. Kalnas, prie kurio gyvenome, buvo nuostabiai graži vieta, o metalo laužo supirktuvėje būdavo smagu žaisti – tai buvo egzotiška. Mano mama buvo akušerė ir žolininkė, tad kartu eidavome ilgų pasivaikščiojimų, ieškodami kraujažolių ar erškėtuogių, ar kitų augalų, kurių jai reikėdavo mikstūroms gaminti. Turiu daug gražių prisiminimų, kaip su broliu Shawnu, kol jis dar nebuvo pradėjęs smurtauti, dresuodavome arklius. Buvo toks dramatiškas momentas, kai aš jojau pasprukusiu arkliu ir jis herojiškai išgelbėjo man gyvybę.

REKLAMA
REKLAMA

Paaugęs Shawnas ėmė tave skriausti ir smurtauti. Jis tave tampydavo už plaukų, sulaužė tau riešą, nuleido tualeto vandenį tau ant galvos, užmušė šeimos šunį ir taip pat grasino tave nužudyti. Nuo ko tai prasidėjo?

Kai man buvo 15, jis mane užtiko besitepliojančią akis sesės blakstienų tušu. Jis negalėjo pakęsti minties, kad užaugusi tapsiu moterimi. Jis nuolat mane vadindavo kekše ir pasileidėle. Kaskart mane nuskriaudęs, po to jis labai atsiprašinėdavo.

Jis bandydavo sakyti, kad tai buvo tik žaidimas, kad jis nenorėjo manęs nuskriausti, o aš savo dienoraštyje visuomet rašydavau brolio įvykių versiją, o ne savo. Priverčiau save patikėti, kad jis sako tiesą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip tavo tėvai galėjo nekreipti dėmesio į tai, kas dedasi?

Tai – sunkiausias mano gyvenimo klausimas. Ilgą laiką apie tai su tėvais nenorėjau kalbėtis, nes nenorėjau pati sau prisipažinti nepakeliamos tiesos – kad jie viską žinojo, bet nieko nedarė.

Ar dėl to galiausiai nutrūko tavo ir šeimos santykiai?

Taip. Mus atskyrė ne tai, kad prieš tėvo valią išėjau studijuoti į universitetą ir net ne tai, kad išvažiavau į Kembridžą.

Santykiai nutrūko todėl, kad atvirai kalbėjau apie savo brolį Shawną ir kaip jis smurtavo ir skriaudė mane. Mano tėvai nenorėjo su tuo tvarkytis, todėl jie nuo manęs nusisuko ir privertė mane jaustis blogu žmogumi. Tokiose šeimose kaip mano didžiausias nusikaltimas yra sakyti tiesą.

REKLAMA

Ar įsivaizduoji, kad kada nors su jais susitaikysi?

Visada tikėsiuosi, kad mes galime susitaikyti, ir savo brolio žmonos ir šeimos labui tikiuosi, kad jis nusiramino ir pasikeitė. Ir nors visuomet dairysiuosi ženklų, kad mano šeimos kultūra nusprendė paslaptis užnugaryje, to nelaukiu.

Ar pasiilgsti savo šeimos?

Pasiilgstu jų kiekvieną dieną, bet taip pat ramiai gyvenu su savo sprendimu, kad jie nedalyvautų mano gyvenime.

Ar rekomenduotum stoti į universitetą prieš tai niekada nelankius mokyklos?

Ne! Jokiu būdu. Jaučiausi kaip vienintelė šokėja ant scenos, kuri neatėjo į repeticiją. Esu padariusi labai skausmingų klaidų, pavyzdžiui, tą kartą, kai Europos istorijos paskaitoje paklausiau, kas yra Holokaustas. Niekas negalėjo patikėti, kad aš nežinau. Visi galvojo, kad esu kažkokia rasistė. Bet kitą vertus, po daugelio metų nežinojimo beveik nieko, man labai patiko mokytis. Prisikraudavau ištisas rietuves knygų ir skaitydavau per naktis. Kartais beveik nemiegodavau.

REKLAMA

Kaip jautiesi išleidusi šią labai asmenišką knygą?

Jau dabar lankau prevencinę terapiją pas naują psichoterapeutą. Turbūt manote, kad juokauju, bet tai tiesa. Aš jam pasakiau – dabar jaučiuosi gerai, bet po dviejų savaičių išeis ši knyga ir aš galiu labai išsigąsti.

Sakai, „pas naują psichoterapeutą“ – ar jau esi lankiusi psichoterapiją?

Studijuodama doktorantūroje Kembridže patyriau psichologinę krizę, tai nutiko netrukus po to, kai nutraukiau ryšius su tėvais – tuomet pradėjau lankytis pas universiteto psichoterapeutę – tai geriausias mano kada nors priimtas sprendimas.

Valanda per savaitę, paskirta kalbėjimui, labai paguodžia. Man neįtikėtinai padėjo tai, kad prisipažinau sau, kad man reikia kažko, ko pati sau negaliu duoti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Rašai kaip gabi romanų rašytoja. Kaip išmokai rašyti?

Viskas, ką iš pradžių rašydavau, buvo siaubinga. Tuomet lyg apsėsta pradėjau klausytis žurnalo „New Yorker“ literatūros podkasto. Ten išgirdau tokius nuostabius dalykus, kaip Margaret Atwood skaitant Mavis Gallant apsakymą, tuomet kaip ji su Deborah Treisman, „New Yorker“ literatūros redaktore aptaria, kas šiame apsakyme vyksta. Jos kalbėdavo apie visus tuos mažus ir keistus dalykus, kuriuos daro rašytojai – tai išgirdusi, galėdavau pasakyti, taip, ir aš taip galiu.

Ką manai apie mormonizmą?

Jaučiuosi labai dėkinga bažnyčiai ir Mormonų „Brigham Young“ koledžui, kurį pirmiausia pradėjau lankyti, bet negaliu priimti to, ką bažnyčia moko apie moteris, pavyzdžiui, kad joms neleidžiama būti bažnyčios lyderėmis ir apie poligamiją pomirtiniame gyvenime. Bandžiau būti mormone feministe, bet tai buvo per sunku.

REKLAMA

Ką darai, norėdama atsipalaiduoti ir užsimiršti?

Mano hobiai – visai ne ekscentriški. Mėgstu skaityti, vakarieniauti su draugais ir žiūrėti kvailas televizijos laidas, kaip ir visi kiti. Mėgstu vedžioti savo šunį, kuris yra mažas baltas pabaisiukas. Aidahe jį vadintu netikru šunimi.

Kas toliau? Grįši į mokslo pasaulį?

Manau, kad pabandysiu truputį rašyti. Buvo taip sunku išmokti, kaip tai daroma iš tiesų – būtų tikrai gaila po visų šių pastangų daugiau įgūdžio nebepanaudoti.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų