REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jau kuris laikas emigracijos tema yra tarp labiausiai aptariamų ir skausmingiausiai vertinamų Lietuvoje. Tačiau pamažu suveši daigai sugrįžimo reiškinio, nes jau ir grįžtančiųjų būriai savo gausa ima pranokti išvykstančius.

REKLAMA
REKLAMA

Upės neteka atgal, bet unguriai grįžta ten, kur prasidėjo. Jonas Mekas pasakytų, kad žmogus turėtų gyventi ten, kur gimė. Jei tik nieko baisaus neatsitinka... Tačiau nėra taip paprasta. Žmogaus lūkesčiai, įsisvajojimai, įsipareigojimai, aistros, nepasitenkinimas kitais ir savimi, neišvengiamai vedantis į platų pasaulį savęs atradimui,- visi šie dalykai taip pat yra greta paprastos masinės uždarbio emigracijos. Kai kas pasakytų, kad yra skirtumas tarp išvažiavimo mažaraščių varguolių būryje į Airijos fermas ir kelionės į Afrikos džiungles humanitarinės pagalbos misijoje. Tad šiame komentare neliesiu ekonominių lietuvių emigracijos aplinkybių, juolab manydamas, kad darbo ir uždarbio paieškos gimtojoje Europoje jau pradeda priminti sezoninį gyvenimo stilių. Kai kas sako, kad Estijoje masinė emigracija nepastebima, nes sezoniškai Suomijoje dirbantys estai nesijaučia emigrantais.

REKLAMA

Regis, išėjimo ir sugrįžimo mitas globalėjančiame pasaulyje įgyja naujo intensyvumo. Biblijinis egzodas ir graikų mitologija surentė gana stiprias individualėjančios kultūros formas. Ar gali suprasti grožį ir jaukumą krašto, kuriame gimei, nei nebuvai  ilgam išvykęs, išmestas ar išvytas? Posovietinės Lietuvos žmonių egzodas tikrai prasidėjo anksčiau, negu apie tai prabilo valdžios institucijos bei strategijų kūrėjai, o statistikos miražai įaudrino vaizduotę. Pirmieji buvo toli gražu ne beraščiai varguoliai, o laisvo pasaulio ir savęs jame atpažinimo išsiilgę individai. Žinoma, buvo ir nusivylusių menininkų, benzino kolonėlių karalienių ir sovietmetyje neblogai krutėjusių bufetininkių, ponvaikių, romantikų, savame kailyje netveriančių nenuoramų. Daugelis jų grįžo. Daugelis dar grįžta. Kiti vėl išvažiavo. Round Trip to America – yra tokia rimta knyga apie tuos, kurie visad buvo ne namuose. Tik vėliau kilo emigracijos banga tokių lietuvių, kurie net Vilniaus nebuvo matę ir net sava kalba gerai nekalbėjo.

REKLAMA
REKLAMA

Ar nebus taip, kad penkiolika egzodo metų žymi tam tikrą savosios lemties laisvės ieškančiųjų ir savojo gyvenimo scenarijus rašančiųjų klajonių ciklą. Anuo metu – devyniasdešimtaisiais- jauniausiems jau įpusėjo ketvirtoji dešimtis, o tai reiškia, kad jau palypėta į aukštesnes Maslow‘o piramidės pakopas. Anų laikų pagyvenę jaunuoliai dabar jau visai žili- pajėgūs suprasti, jog tarp turto, prasmės ir nuobodulio nėra didelių atstumų, o santaika su savaisiais gyvenimais neužsimezga tik per elektroninį ryšį. Ilgesio akordai veda prie giminės artumo, prie pasimatymo su atitolusiais draugais, prie vaikystės meilės prisiminimo; jie pliūpteli klasiokių  susitikimų pokyliuose kaimo turizmo sodybose arba šurmuliuojančiame bare apkabinus keliolika metų nematytą draugą. Refresh in Lithuania. Juk viskas pasidaro taip paprasta, kai nusimetama amžinai gyvent susiruošusio žmogaus kaukė. Jei taip atsitinka ir susivokiama, kad baisiausia, kas mūsų laukia- tai nuobodulys ir beprasmybė, sugrįžimas tampa viltimi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, tokie dalykai nuolat skleidžiasi ne tik lietuviškojoje tikrovėje, kuri taip ir gundo išrėkti, kad esam labai skirtingi, kad tik mūsuose ekonomikos ir daiktiškojo pasiturėjimo lygio kilimas nė kiek nedidina pasitenkinimo savaisiais gyvenimais jausmo. Niekas nežino, kur viskas paslėpta, tačiau psichologai ir antropologai nurodys orientyrą- tai žmogaus santykis su žmogumi. Represyvi, primityviai uniformuota, mokykliškai muštruota, pilkųjų eminencijų ir pagiežingų menkystų užgožta aplinka išstumia individualistus. O laisvės ir perdėto individualizmo (arba privatizmo) stichija palieka juos visiškai ir beviltiškai vienišus. Esi tiek laisvas, kad niekam ir nerūpi, jog tu esi- pasakytų dažnas amerikietis. Gali pasirinkti, kas prie širdies.

Esame tik tiek ir tik tada, kai dar galime atrasti vietą, kur stovi kažkas panašaus į stalą, prie kurio susirenka bičiuliai ir gali pasakyti vienas kitam ką nors prasmingo. Kažką, kas dar liko neuždusinta pasaulio, turto, šlovės, galios ir karjeros lenktynėse. Prie tokio stalo tikrai bus vienas kitas suvokęs, kad kai kada nebūtina toli važiuoti, kad  vidinis egzodas- išėjimas ir sugrįžimas - yra tiesiog šiuolaikinio žmogaus lemtis. Ir nėra jokio skirtumo, kur tai atsitinka - Manhatane, Paryžiuje ar Lietuvoje- pasakytų pasaulio klajoklis ir jaukaus kaimo žmogus Jonas Mekas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų