Keista savaitė. Pradžia, atrodo, jau jau primins šventes, o vėliau vėl įstringama žiauriame kasdieniame kine.
Šeštadienis
Senas doras komedijų „Vienas namuose“ ciklas dar kartą įrodo – kuo daugiau norima išspausti pinigų iš vienintelės geros idėjos, tuo apverktinesni būna rezultatai. Šiandien demonstruojamas ketvirtasis ciklo filmas (TV3, 19.05 val.), kad ir sukurtas neseniai, kad ir tiesiogiai susijęs su artėjančiomis Kalėdomis, palieka bene liūdniausią autoplagiato įspūdį. Gabusis Macauley Culkinas augo kartu su filmais, bet nebėra čia ir jo. Man tai primena situaciją su Hario Poterio atlikėju kine: jau paskutinėje dalyje nebejutai suinteresuotumo vaidmeniu, o iš naujausiojo, netrukus ir mūsų kinų ekranuose pasirodysiančio „Hario Poterio“ fotografijų piktai žvelgia sukąstų dantų jaunuolis – maždaug, kiek aš begaliu būti jūsų visų klounu?!
Įdomi aktorė Bridget Fonda pasirodo sumoderninta Sniego karaliene to paties pavadinimo naujame miniseriale (BTV, 19.05 val., tęsinys – rytoj, tuo pačiu metu, o abi serijas iš karto bus galima išvysti ketvirtadienį, gruodžio 22 d.,13.45 val.). Nei geriau, nei prasčiau už kitas nemirtingojo H. Ch. Anderseno veikalo versijas. Beje, šią keistą savaitę dažnai teks gelbėtis serialais...
Žinoma, ir šiandien pasirodo tikrai gerų filmų, bet jie dažniausiai rodyti nurodyti, tokie kaip originali Spike’o Jonze’o juosta „Būti Džonu Malkovičium“ (TV3, 23.05 val.), kaip jaunučio (1977 metai!) Johno Travoltos pastreksenimai „Šeštadienio nakties karštligėje“ (LTV, 23.20 val.), beje, šiandien net kiek erzinantys seniai nebemadingu „disko“ stiliumi. Stipriausias tarp tokių – Istvano Szabo „Pulkininkas Redlis“ (NTV Mir, 23.45 val.) su Klausu Maria Brandaueriu, o vienintelis Lietuvoje realus vengrų kino žinovas Linas Vildžiūnas mano, kad tai apskritai – stipriausia Szabo trilogijos apie Austrijos ir Vengrijos imperijos krachą dalis.
Tarp filmų gausumo net nebeprisimenu, ar teko rašyti apie belgų 2003 metų juostą „Žiemos karštis“ (1 Baltijos kanalas, 23.50 val.). Šiek tiek liūdesio, šiek tiek šypsenos. Gal dėmesio ir neatkreiptum, bet nacionalinis išdidumas tuoj prabyla, vos tik pamatai Ingeborgą Dapkūnaitę, šįkart – ukrainietę, kibiai įsitvėrusią emigracijos į Europą idėjos. Ar šio paveikslo nenustelbia ispanės Carmen Mauros, ankstyvųjų Pedro Almodovaro juostų herojės pikantiškas humoras, palieku spręsti jau jums. Be to, labai abejoju, ar po šiemečių nesenų riaušių į pačią imigracijos idėją kas nors beišdrįstų žvelgti taip lengvabūdiškai kaip čia. Juk dirbtinai besišypsanti, o dažniau piktai lūpas čiaupianti Ingeborga be jokios graužaties gali padegti automobilį.
Sekmadienis
Vakar žiūrėjome Spike’o Jonze’o „Būti Džonu Malkovičium“, šiandien – to paties šiandien labai madingo, kunkuliuojančio keistų (kad ir ne visuomet įtikinamų) sumanymų JAV režisieriaus „Adaptaciją“ (TV1000, 21.00 val.). Bėda tik, kad vėl labai gerai žinomą. Pamenate istoriją apie Holivudo scenaristus, abu kuriuos vaidina Nikolas Cage’as, apie populiarią rašytoją (Meryl Streep), savo talentus paskyrusią ar retai orchidėjų rūšiai, ar narkotiniam tų nekaltų gėlyčių efektui – kas žino?
Gerai žinomas ir tas mielas, ironiškas, pašaipių detalių bei gerų aktorių prisodrintas Roberto Altmano „Kukės palikimas“ (BTV, 21.55 val.), šįkart, tiesa, – neapsigaukite planuodami vakarą, – tapęs „Sėkmės ratu“. Atvirkščiai, hitu laikytina primityvoka amerikiečių juosta „Mes buvome kariai“ (LTV, 21.00 val.) savu kariniu patosu, dirbtiniu patriotizmu, nuolat pabrėžiamu kraujo fotogeniškumu kiek primenanti kinuose dabar rodomą rusų „9-ąją kuopą“ (ten – Vietnamas, čia – Afganistanas). Štai jau ir prasidėjo šūviai, masinės mūšių scenos, specialieji efektai... Ne, geriau gal nerkime į senesnį „Skersvėjį“ (TangoTV, 22.00 val.), apdainuojantį gaisrininkų žygdarbius, – bent vien dėl to, kad juostos kūrėjas Ronas Howardas šiuo metu ekranizuoja garsųjį „Da Vinčio kodą“, ir kai kitąmet filmas pasirodys kino ekranuose, juk norėsis prisiminti bent ką senesnio, kuo šis režisierius galėjo pasižymėti.
Ekranizacijos, ekranizacijos... Šiandien kanalas „Rossija“ (aišku, tas tikrasis, o ne „RTR Planeta“) parodys įžanginę Michailo Bulgakovo „Meisterio ir Margaritos“ naujos televersijos dalį (20.00 val.). Visi labai laukia, nors daug ir nežinomų (kaip Margarita) aktorių, o kai kurie herojai, tarkim, mano mėgstamasis katinas Begemotas pasirodys ir kompiuteriniu kačiuku (?), ir tokiu pat mėgstamu rusų kino skandalistu Aleksandru Baširovu. Statė Vladimiras Bortko, iki šiol – geriausias Bulgakovo prozos interpretuotojas vaizdais („Šuns širdis“). Bet ar tai iš principo įveikiama?
Su mūsų literatūros klasiku Juozu Paukšteliu, nesivaikiusiu fantazmų, paprasčiau. LTV2 ištraukia iš savo kraitskrynių 1979 metų telefilmą apie prieškario kaimą „Kaimynai“ (19.15 val.; kartojama penktadienį, gruodžio 23 d., 22.10 val.) apie lietuvišką būdą, mūsiškąjį romantizmą. Scenaristė – rašytojo duktė Valentina Paukštelytė – kruopščiai, bet ne mechaniškai suformavo dramaturgiją, Vidmantas Bačiulis režisavo irgi be kompiuterių. O aktoriai šaunūs (vien Remigijus Sabulis, dar nebuvęs žvaigžde, ko vertas), prisiminimai – švelnūs.
1988 metais Diane Keaton buvo jau nutraukusi – tikėsimės, platonišką – ryšį su genijum lovelasu Woody Allenu ir pasirodė kaip „Gera motina“ (Tango TV, 22.00 val.). Bet buvusios poros bendri darbai ir dabar trikdo, o čia regi tik padorią melodramą apie kovą dėl dukrytės.
Apskritai šis pirmadienis – kažkokių absoliučiai nesusisiejančių (net formaliai) filmų diena.
Štai romantinis Kevino Costnerio epas „Bekraštės prerijos“ (TV1, 21.00 val.) ir nufilmuotas lyg gerai (ne, labiau tinka žodis „gražiai“), ir suvaidintas normaliai, bet nepalieka įspūdis, kad šią XIX amžiaus Laukinių Vakarų istoriją, vyrišką (ne gėjišką, kaip „Oskarų“ ir Lietuvos kino teatrų laukiančio „Kuproto kalno“) kaubojų draugystę, kovą su korupciją esi matęs jau šimtus kartų. Kad ir kaip žiūrėtum į Keviną Costnerį, jis, matyt, geresnis kompiliuotojas (iš Holivudo klasikos fragmentų) nei originalus kūrėjas. Aišku, tai labai subjektyvi mano mintelė.
Dar subjektyvesnė – ta, kad šaunusis Quentinas Tarantino gali taip ir likti vieno genialaus „Kriminalinio skaitalo“ autorius. Antai filme „Nužudyti Bilą“ (1 Baltijos kanalas, 23.15 val.; II dalis per tą patį kanalą – penktadienį, gruodžio 23 d., 21.55 val.) jis labai simpatizuoja nuskriaustai Umos Thurman herojei, leidžia jai keršyti už savo nuoskaudas kažkodėl rytietiškų (nes madinga) kovų būdais. Iš pradžių gražu, paskui pabosta.
O mūsų šaunieji europiečiai?
Pierre’as Richard’as mane beprotiškai nustebino, pernai įkvėpęs filmą „Po mūsų nors ir tvanas“ (kabelinės televizijos, 21.15 val.), turintį, panašu, ir niūrokų autobiografinių motyvų, minorinį ir labai nuobodų. Per daugybę metų susikūrė tokį simpatišką įvaizdį, tai ne, mat jam prireikė kitų užmojų. Išties kiekviename komike burzgia nesuvaidintas Hamletas... Lieka nepretenzinga ispanų komedija „Meilė rimtai kenkia sveikatai“ (BTV, 21.00 val. ir dar ketvirtadienį, gruodžio 22 d., 22.05 val.). Tegul ši meilių (sic!) istorija kažko globalinio ir nežada, bet tai, ką žada, atlieka su kaupu. Juolab kad ekrane figūruoja šaunios pietietės Anna Bellen ir pati Penelope Cruz.
Antradienis
Panašu, kad BTV ekranuose pradeda atsirasti vis daugiau įdomių premjerų, toks veikiausiai ir vakarykštis ispanų filmas, o dėl šiandieninio japonų „Pirmadienio“ (21.30 val. ir kitądien, 23.25 val.) beveik galėčiau garantuoti.
Kriminalinę komediją „Pirmadienis“ pastatė visai nejaponiško pseudonimo kultinis jaunas aktorius, scenaristas ir režisierius Sabu. Teko matyti jau keletą jo filmų – ak, kokia smagi išmonė. Vakarų ir JAV kine nesibaigia atminties praradimo motyvas, o „Pirmadienyje“ jis pateiktas kažkaip naujai, chuliganiškai, perprasmintas, verčia iš koto. Visiškai nesvarbu, ar egzotiški įvykiai, besirutuliojantys prieš mūsų akis, – išmonė, realybė ar tiesiog įžūlus žaidimas su žiūrovu.
Kadaise panašus buvo „Kriminalinis skaitalas“, tad ne veltui Japonijoje mūsų personažą pavadina ne vien Sabu, o dar ir „Taranti Kitano“. Pradžia aiški, o „Kitano“ – užuomina į japonų kino dievuką Takeshi Kitano, kurį bent jau iš „Lėlių“ arba „Zatoiči“ prisimenate ir jūs. Graži simbiozė. Juolab kad „Pirmadienyje“ neklesti nuogas kosmopolitizmas, o didžiulę svarbą turi, pavyzdžiui, paketėlis sodos, kurią pagal japonų tradiciją naudoja per religinę ceremoniją po laidotuvių, kad nubaidytų piktąsias dvasias.
Ne, kelti tokį „Pirmadienį“ į kitą dirvą – visai beprasmiška: išeitų dar vienas konfūzas, kaip jau buvo, Holivudui perpirkus scenarijus ir išleidus savuosius „Skambučio“ ar „Tamsių vandenų“ bekraujus variantus.
Kabelinės vėl kartoja neseniai Lietuvoje demonstruotą italų komiko Roberto Benigni tragikomediją „Gyvenimas yra gražus“ (21.15 val.). Nepaisant gausių jos prizų, esu minėjęs, kad toks holokausto pateikimas man neatrodo labai taktiškas. Gal dabar, po lietuvių „Dievų miško“, kiek pakoregavus savą senamadišką nuomonę?
Linkęs beveik kirsti lažybų, kad labai retas kuris skaitytojų yra matęs puikų pagrindinį mūsiškio Broniaus Babkausko vaidmenį baltarusių dviejų serijų filme „Bajoro Čertopchanovo gyvenimas ir mirtis“, sukurtame pagal Ivano Turgenevo apsakymus. Štai lyg ir atsirado galimybė: „Belarus TV“ kanalas šiandien pradeda įdomios juostos rodymą (19.50 val.), o tęsia kitądien, tuo pačiu laiku. Tik... kokia kalba prabils mūsų „nacionalinis Bronius“?..
Trečiadienis
Kino pasakojimas apie bajorą Čertopchanovą nestokoja dramatiškų gaidų. Tiesiogiai su šventiniu šių dienų laukimu siejasi nebent pasakos bruožų turintis „Meistrų miestas“ (RTR Planeta, 13.30 val.), nukeliantis į viduramžius, – bet ne tuos niūriuosius, o kaip tik mielai šviesius, atkurtus saulėtame Taline. Tai 1965 metų juosta, kai daug talentingų sovietų kino žmonių (pavyzdžiui, šlubasis aktorius Zinovijus Gerdtas), nenorėdami pasiduoti konjunktūrai, tiesiog išsislapstydavo po tokius dvigubo dugno, valdžios dėmesio nepritraukiančius, o žmonėms paliekančius gerą nuotaiką kūrinius.
Spalvingi ir charakterių, ir kostiumų prasme žmogučiai amatininkai, kiek pamenu, kelia gerą, su šypsena nuotaiką. O toliau repertuare vėl prasideda: trileris... trileris... trileris...
Net „Kalėdinis apiplėšimas“ (kabelinės televizijos, 21.15 val.) tegul per daug neįkvėps jūsų lūkesčių. Šventė – tiesiog formalus supainiotos kūrinio intrigos, kurioje vieni palaikomi kitais, elementas; Holivudo veteranas Johnas Frankenheimeris mikliai kaip marionetes sukinėja į įvairias puses savo herojus – banditus ir neutraliuosius, tarp kurių pasitaiko ir visai populiarių nūdienos aktorių (Benas Affleckas, oskarinė Charlize Theron), bet lavonai ekrane ritinėjami visai ne taip sąlyginai kaip minėtame „Pirmadienyje“.
„Kaip aš nužudžiau savo tėvą“ – šventinė nacionalinės televizijos dovanėlė (LTV, 23.25 val. – Elito kinas). Ne, aišku, ši prancūzų režisierės Anne Fontaine juostos televizinė premjera – tam tikras įvykis. Sumanyta ir pastatyta meistriškai; kai kurie kritikai, analizuodami šeimos dramą, inspiruotą seniai kažkur besibasčiusio ir staiga namuose pasirodžiusio tėvo, netgi prisimena niūriąsias Ingmaro Bergmano geometrines figūras, iš kurių, regis, nėra jokios išeities. Aktorių – ypač Maurice’o Bouquet, tėvynėje už šį darbą pelniusio ir „Cezarį“, ir dar Lumiere’ų premiją, – darbai be priekaištų.
Visiškai nenoriu, kad, metams besibaigiant, ir TV ekranas primintų vien vulgariai linksmas parduotuvių vitrinas, Barbės ir Keno „problemas“. Ir vis dėlto viskam – savo laikas.
Ketvirtadienis
Aišku, trečiadieninė A. Fontaine juosta meniškumu lenkia amerikiečių dramą (arba – realistinę melodramą), kurios pavadinimas „Jausmų vandenynas“ (LNK, 22.35 val.) verčia skeptiškai laukti holivudiškai hipertrofuotų emocijų. Laimė, tokie lūkesčiai beveik nepasiteisina. Belgų kilmės režisierius Ulu Grosbardas, ir melodramas statydamas, geba įdėmiai stebėti žmonių charakterius, jų poelgių kartais nepaaiškinamas detales, nesmerkti personažų, ir tai suteikia jo negausiai kūrybai tam tikro savito taurumo. Europietiška maniera imponuoja be įprastinių pigių efektų dirbantiems Holivudo aktoriams, atskleidžia jų talentus kitomis pusėmis, kaip buvo su Meryl Streep ir Robertu De Niro „Įsimylėjėliuose“ (1984) ar naujai „Džordžijoje“ (1995) pasireiškusia Jennifer Jason Lee.
Panašus atvejis – ir šiai dienai naujausias U. Grosbardo „Jausmų vandenynas“. Tiesiog amerikiečių šeima, vaikai, vienas kurių, trimetis, ima ir pradingsta mieste. Vyro (Treatas Williamsas) ir žmonos (Michelle Pfeiffer) išgyvenimai bei tarpusavio konfliktai, kartais isteriškesni, kartais tik minoriniai, nelinksmi samprotavimai, kad vaikai neištirpsta kaip dūmas, juos tiesiog „pameta“ patys žmonės. Neišduosiu juostos finalo, bet jis bus gana nelauktas. Nevadinsiu „Jausmų vandenyno“ šedevru, bet kad tai tiesiog – geras filmas, manau, sutiksite ir jūs.
TV1 kanalas aptiko retoką muzikinę (ir dar biografinę) dramą, anekdotiniu pavadinimu „Kodėl kvailiai įsimyli?“ (21.00 val.). Bet anekdotu čia ir nekvepia, o režisierius Gregory Nava, kadaise pradėjęs nuo labai stiprios, dabar jau klasikinės „Šiaurės“ (apie amerikiečių indėnų dabartį), metams bėgant, neišbarstė meistrystės. Jis su meile atkuria rokenrolo jaunystės atmosferą, mikliai išsisuka iš mažai įtikėtinos, bet realiai egzistavusios situacijos, kai, mirus dainininkui Frankie Lymonui, į jo muzikinį palikimą pretendavo net trys (!) jo buvusios žmonos. Viena, beje, – populiarioji Halle Berry.
Kiti dienos filmai – baisūs ir žiaurūs, tokie kaip „Edas Geinas“ (5 kanalas, 24.00 val.), pasimėgaujantis žudiko maniako istorija, arba gero režisieriaus Samo Raimi „Aiškiaregė“ (TV3, 22.40 val.), kur tokia užsirekomenduoja pati Cate Blanchett, bet šiuo, antruoju, atveju – tai jau skonio dalykas. Man tikrai bus baisoka žiūrėti karštligiškai sparčiai sukurtą rusų TV laidą „Nikolajus Karačencovas. Sugrįžimas“ (1 Baltijos kanalas, 21.55 val.) apie populiarų aktorių, visai neseniai po nelaimingo atsitikimo vos išsiropštusį iš komos; duok Dieve, žinoma, bet kol kas tai labiau nuteikia spekuliatyviai reklamai, vargu bau pridėsiančiai originaliam kūrėjui sveikatos.
Penktadienis
Jau įėję į rusų kino sferą, dar truputį joje pabūkime. Juolab kad tai leis man paporinti jums vieną beveik kalėdinę kino realybės istoriją.
Šiomis dienomis senoji rusų kinomanų karta prisimena aktorės Valentinos Serovos mirties 30-metį, o kad tokių dar yra ir anose televizijose, rodo šiandien demonstruojami bent du filmai su ja: 1939 metų komedija „Mergina su charakteriu“ (TVC International, 17.00 val.) ir klasikinė 1943-ųjų juosta „Lauk manęs“ (Naše kino, 0.30 val.). Gimusi aktorių šeimoje, gabi Valentina paėmė vyro, įžymaus tais laikais lakūno Anatolijaus Serovo pavardę, bet iki jo žūties džiaugėsi bendru gyvenimu vos vienerius metus.
Bet čia dar nieko labai romantiško. Viskas prasidėjo 1939 metais, kai jaunutė Valia Serova susitiko tokį pat jauną, bet jau nepaprastai populiarų rašytoją ir poetą, netrukus karo korespondentu tapsiantį Konstantiną Simonovą. Jų meilės romaną palankiai stebėjo visa didžioji Rusia. Juk šiandien rodomas nuoširdus filmas „Lauk manęs“ – pagal jai, tik jai vienai skirtą garsųjį Simonovo eilėraštį, kurio parafrazę kažkada parašė ir mūsų Salomėja Nėris (prisimenate: „Lauk manęs, kai nebelauks / Niekas niekada“).
Asmeniniai santykiai, iškelti į viešumą, – jokia naujiena Vakarų pasaulyje. Bet sovietų krašte tai buvo pirmas ir gal paskutinis toks atvejis (neturiu galvoje dabarties, kai Rusija sparčiai ir vulgariai vejasi Vakarus). Kremlius žvelgė kreivai, Serovai vaidmenų nebeduodavo, „viešo jausmo“ dramatiškumo neištvėrusiam Simonovui ją palikus, ankstyva Serovos šlovė pasibaigė nykioje alkoholinėje tuštumoje, o jos kūną rado sugėrovų visiškai išvogtame butuke, kone ant plikų grindų. Taigi kalėdinė istorija man pavyko nelabai...
Bet kad nematau, nematau ir kitų atvejui tinkančių juostų ar faktų. Komedija, kurią su Russellu Crowe ir Salma Hayek siūlo TV3 kanalas, iš karto įspėja, kad beprotiškai įsimylėję herojai – „Ties išsiskyrimo riba“ (23.15 val.). Nors komikas Jimas Carrey kadaise kaip Grinčas ir buvo prisidėjęs prie Kalėdų (tiksliau, jų grobimo), šiandieninis egocentriškas iššūkis „Aš, kitas aš ir Irena“ (TV3, 21.00 val.) neturi nieko bendra nei su Kalėdomis, nei, manyčiau, su menu. O ką jau žiūrėti naujitėlaitį „Pabaisą“ (BTV, 22.05 val.), parodantį Australijos pelkes bei forsuojantį monstro aukų klyksmus, gal jau tada galima palaukti ir Velykų, kai naujasis „King Kongas“ nebebus toks brangus kaip dabar kino teatruose ir pats mielai atitapnos į mūsų buveines.
Gerų švenčių!
