„Padėkite prašau. Jis neįgalus, jis nevaikšto“, – tokie pagalbos šauksmai Ukrainoje, Lvivo mieste, tapo kasdienybe per pastarąsias dvi savaites, kai Rusija užpuolė Ukrainą. Lvive kol kas ramu, tik nežinia, ar ilgam. Miestas vos 500 kilometrų nuo Kyjivo, kur rusų armija be skrupulų žudo ir civilius. Taip pat vaikus. Žmonės bando ištrūkti iš savo šalies.
Centrinė Lvivo geležinkelio stotis – šimtai tūkstančių žmonių įvairiausiais būdais bando patekti į ją, kad paskui galėtų nusigauti iki kurios nors Europos šalies.
Į Lvivą ukrainiečiai plūsta iš visos Ukrainos. Miestas netoli Lenkijos. Iki sienos – maždaug 80 kilometrų. Į Lenkiją, palyginti su kitomis kaimyninėmis šalimis, ir patenka dauguma karo pabėgėlių. Daugiausia moterys su vaikais, taip pat senyvi žmonės: „Zaporižės sritis. Septynias dienas mus bombardavo. Subombardavo mūsų namus. Ir mes išvažiavome… Iš Zaporižės mes.“
Vieniems Lenkija taps namais, kiti trauks į kitas šalis. Ukrainiečiai bėga pas giminaičius, draugus. Bet dauguma šiuo metu net neįsivaizduoja, kokia šalis suteiks jiems saugų prieglobstį:
„Nežinau. Į Lenkiją. Galvoju, kad mus priims. Dirbsime.“
„Keliausime į Vokietiją. Labai baisu dėl vaikų. Jei ne vaikai – aš būčiau likusi namuose.“
„Į Lenkiją. – O toliau kur? – O toliau, kur Dievas pasiųs.“
Lvivo geležinkelio stotyje Ukrainos žmonės sodinami į traukinius ir išvežami iš šalies. Bilietų čia jau niekas nepardavinėja, veža nemokamai: „Čia mano šeima. Dukra su 7-mečiu sūnumi. Taip pat mergaitė su mama ir sūnus. Mes 5 žmonės.“
Kiti iš Lvivo autobusais ar mašinomis vežami prie Lenkijos pasienio. Ir visi tiki, kad tai – laikina. Kad netrukus jie galės grįžti atstatyti Rusijos suniokotos savo Ukrainos: „Šlovė Ukrainai! Šlovė didvyriams! Važiuojame į Varšuvą, greitai būsime. Svarbiausia, be panikos. Viskas bus gerai.“
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo karo pradžios, vasario 24 dienos, Ukrainą paliko pustrečio milijono žmonių. Dar du milijonai šalies viduje paliko savo namus. Juos planuojama apgyvendinti dar neužpultuose regionuose.
