Mano dukrytei šešeri metukai. Nuo pat mažų dienų ji buvo rami, savo meniniame pasaulyje paskendusi svajoklė. Tačiau tiek mes patys su vyru, tiek mūsų giminaičiai ir pažįstami jau anksčiau pastebėjo jos polinkį į muziką.
Kadangi visada žavėjausi šokiais, nutariau šiemet pradėti leisti savo dukrą pas vieną mokytoją Šiauliuose. Šokių pamokas nutarėme lankyti iš pradžių kartą per savaitę.
Viskas klostėsi neblogai, tačiau tarp manęs ir šokių mokytojos nuo pat pradžių jautėsi nejauki trintis. Pagalvojau, kad tai tikrai neturėtų man kelti streso, juk į šokių pamokas eina mano dukra, ne aš, todėl nusprendžiau, kad jeigu bus gerai dukrai, bus gerai ir man.
Tačiau nereikėjo daug laiko, kad mokytoja atskleistų tikrą savo veidą. Neprabėgus mėnesiui, ji priėjo prie manęs, kai šalia nebuvo dukrytės, ir pradėjo pasakoti, kad mano vaiko judesiai nelankstūs, negrakštūs, o muzikos ji visai nejaučia.
Nustebau, juk jos talentą mato visa šeima. Pradėjau aiškinti mokytojai, kad vaikui dar tik šešeri metai, o pamokas ji lanko nepilnai mėnesį, ji kukli, drovi, jai reikia laiko atsiskleisti.
Galiausiai ji rėžė: „Taip pat pridurčiau, kad būsimas šokėjas jau nuo pat mažų dienų vertėtų mokyti taisyklingos mitybos ir prižiūrėti jų moteriškas formas“.
Ji mano dukrą išvadino stora, juk aš teisingai supratau? Mamos, patarkite, ką man daryti, ar nuryti pyktį ir toliau leisti dukrą pas šią mokytoją, ar nieko nelaukti ir dingti iš ten?
Autorius: skaitytoja Beata
