Gintarę, greičiausiai, būtų galima pavadinti žodžiu „nesustabdoma“. Nors gyvenimas dabar padalintas į dvi dalis – prieš traumą ir po jos – dabar ji sako esanti turbūt net aktyvesnė nei anksčiau: mat leisdavo sau patingėti, kažką atidėlioti, o dabar visas patirtis semia pilnomis saujomis.
Kai kalbėjome su Gintare, ji kaip tik ruošėsi vykti švęsti savo 38-ojo gimtadienio ir su šypsena veide kalbėjo tiesiai iš kirpėjos kėdės. O iškart po šventės jau buvo suplanavusi kelionę į užsienį – keliones ji dievina ir be jų negali.
Išties, nuo jos veido viso pokalbio metu nedingo šypsena, nesvarbu, kalba apie sunkius ar šviesius momentus. Juk gyvenimas toks – įvairus, margaspalvis. „Kiekvieną dieną esu dėkinga“, – sako ji.
Patirta trauma nesustabdė – davė impulsą ieškoti stiprybių
G. Razulevičiūtė ne kartą yra pasakojusi savo istoriją apie slidinėjimo metu patirtą traumą, viską, kas vyko po to – dalintis ji nebijo, yra atvira pasauliui, taip pasaulis tampa atviras ir jai. O dabar labiausiai nori žvalgytis ne atgal, o į priekį ir ateitį, nors, kaip pati sako, nieko per daug neplanuoja – viskas vyksta natūraliai.
Neplanavo ir to, kas įvyko prieš kiek daugiau nei devynerius metus, kai aktyvią moterį gyvenimas sustabdė metams. Ji pripažįsta – buvo ir sunku, ir teko pabuvoti „duobėje“, bet pati, palaikoma aplinkinių, sunkiu darbu ir pastangomis įrodė: ji išties nesustabdoma.
„Trauminiai įvykiai mane sustabdė metams – metus ištisai buvau tik ligoninėje, ten nevyko nei daug socialinio gyvenimo, nei savirealizacijos. Bet kai grįžau su patvirtinta negalia, neįgaliojo vežimėlyje, kuriame praleidau dvejus metus, ėmiau kelti klausimus: „Gerai, Gintare, ko tu negali – aišku. O ką gali?“ Taip ir toliau užduodavau sau klausimus: „O ką gali dar?“
Norėjosi dar, dar ir dar – ir žiūri, kad tiek daug gali. Man patinka galėti, man patinka pamiršti, kad aš kažko negaliu. Tai, ko netekau, kompensuoju tuo, ką galiu, ir tai neleidžia pamiršti, kad man kažko trūksta, dėl kažko turėčiau turėti teisę būti nelaiminga.
Pati kuriu savo gyvenimą ir ieškau būdų, kaip sukurti pilnatvę, kaip jaustis gerai, nelaukiant, kol kažkas man tą jausmą atneš“, – atvirai sako pašnekovė.
Gydytojai sakė, kad nevaikščios, bet ji įrodė kitaip
Moteris neslepia – kai sugrįžus į Lietuvą ją pamatęs gydytojas pasakė, kad turbūt niekada nevaikščios, buvo sunku, atrodė net nesuprantama, todėl tokios minties, kad kažko negalės, ji niekada net neprisileido.
Užsispyrimas ir tikėjimas buvo naudingi „priedai“, padėję visus neigiamus atsakymus paversti teigiamais – racionalus protas iškart padiktavo atsakymą, kad viskas pasidaro darant. Keturios–šešios valandos sporto per dieną daugeliui gali atrodyti kaip nepakeliamas sunkumas, tačiau Gintarei tai buvo įrankis, padėjęs įrodyti, kad ir šį „ne“ galima paversti „taip“:
„Laikui bėgant atsigaudinėjo kiekvienas mano kojos pirštas – tai buvo ženklas, kad su darbu ir pastangomis rezultatas bus. Ir aš nuoširdžiai tuo tikėjau.
Tikrai buvo dienų, kai tikėjimas priblėsdavo, nes man, tokiai staigiai, progresas buvo labai lėtas, bet su kiekvienu žingsniu į priekį susitaikiau su buvimu lėtume. Pradėjau priimti kiekvieną mikromilimetrą, kada man yra geriau, ir padėkoti už tai sau, palaikančiai aplinkai.“
Ji pripažįsta – jei ne šalia buvę žmonės, kurie nuolat apsupa meile ir palaikymu, turbūt ir nebūtų pakakę resursų stotis, tikėti ir daryti.
O jau minėtą užsispyrimą ji pavadina tik „ingredientu“ šiame kelyje. Gintarė šypsosi prisimindama sau duotą pažadą – džiaugtis mažais dalykais. Tad ir dėdama visas pastangas, kad atsistotų, ji neturėjo grandiozinių planų nuversti kalnus – laukė paprastų dalykų, pavyzdžiui, kaip pasikvėpinusi galės eiti gatve ir šypsotis žmonėms.
Vienas studijas keičia kitos
Žmonės visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis, tad nenuostabu, kad ir veiklos susijusios ne su kuo kitu, kaip su buvimu su žmonėmis ir žmonėms.
Daug dėmesio ji skiria mokslams: baigusi mokyklą, iš gimtųjų Žiežmarių išvyko į Vilnių studijuoti etiką. Kaip sako pati, baigusi studijas „legalizavo“ save kaip etikos mokytoją.
„Po traumos sugalvojau, kad kadangi galvos smegenys veikia, tik nugaros pažeistos – pirmyn toliau. Įstojau į VU švietimo politikos magistrantūrą, ją baigiau. Po to baigiau ir VDU personalo ir organizacijų valdymo psichologiją.
O šiemet esu tarpiniame sustojime – trys metai psichoterapijos studijų ir laukia dar dveji. Tada oficialiai tapsiu psichoterapeute, kol kas vadinuosi psichoterapijos praktike.
Už tokį mokymosi kelią esu dėkinga sau ir aplinkai, kurioje vis būnu. Pacituosiu ir savo psichoterapijos studijų dėstytojo Gintaro žodžius: „Mokysiesi ar nesimokysi – tie metai vis tiek praeis.“ Aš renkuosi mokytis“, – šypsosi pašnekovė.
Svajonė studijuoti psichologijos sritį išsipildė po 18 metų
Atrodytų, sritys ir panašios, ir skirtingos, bet visų jų branduolys – žmogus ir santykis su juo. Pasakodama apie studijas, kelią į psichoterapeutės pareigas, ji neslepia: vos baigusi mokyklą, būdama 17-os, jau svajojo studijuoti psichologiją, tik tąkart aplinkybės sukrito taip, kad teko rinktis kitą sritį.
Vis tik ne veltui sakoma, kad reikia svajoti, tikėti – ir visa tai išsipildys. Po beveik dviejų dešimtmečių ji pradėjo studijuoti psichoterapiją ir tuo džiaugiasi – ne tik dėl to, kad svajonė virto realybe, bet ir dėl to, kad atėjo į šią sritį su papildoma gyvenimiška patirtimi.
„Mano užmojis sieti viską su psichologija atėjęs iš labai seniai. Man visada buvo svarbus santykis, labai įdomu į viską gilintis. Ir tiek metų vis tiek kažkur kirbėjo, kad man to reikia. Praėjo 18 metų ir aš įstojau, bet jau atėjau su dar 18 metų gyvenimo patirtimi.
Aš jaučiau ir jaučiu, kad esu pasiruošusi būti, kaip psichoterapijoje sakoma, instrumentu – įrankiu padėti naviguoti kitam, surasti savo stiprybes, resursus. Jaučiuosi pasiruošusi, kad galiu padėti. Ir man labai, labai įdomu atsirasti žmogaus džiaugsme – momente, kuriame jis pats to gal net neįžvelgia.
Aš neturiu daug klientų, kad kalbėčiau kaip patyrusi terapeutė – tikrai ne. Bet man yra smalsu, man gera susitikti ir aš esu pasiruošusi šiame procese tyrinėti“, – apie naują gyvenimo etapą kalbėjo Gintarė.
Ji sako žinanti, kad praktikoje sulauks ir žmonių su panašiomis istorijomis kaip jos – kurie tikslingai kreipsis pastiprinimo, padrąsinimo, pagalbos įsisavinti tai, kad „galima gyventi laimingą gyvenimą su savo nelaime“.
Užsiminus, kad psichoterapijos studijos padeda suprasti ne tik kitą, bet ir geriau pažinti patį save, moteris šypteli – suprato ne vieną ir ne du dalykus. Apibendrindama ji nusijuokia supratusi, kad „viskas su manimi gerai“.
Muzika – terapija, pirmoji scena – gimtųjų Žiežmarių kiemai
O savo pačios terapija Gintarė vadina muziką. Kai kurie ją pažįsta iš koncertų su grupe, kiti matė „X Faktoriaus“ scenoje prieš šešerius metus. Moteris sako ilgą laiką galvojusi, kad muzika yra šalia, tačiau suprato – ji gyvena viduje ir taip buvo nuo pat mažumės.
„Kadangi po manęs gimė brolis, mūsų neleido į darželį, o aš buvau tas vaikas, kuriam visą laiką reikėjo žmonių, susigalvodavau, kaip jų prisikviesti – kieme darydavau koncertus kaimynams, susikonstravusi savo mikrofoną. Tai buvo mano pirmoji scena – Žiežmarių kiemai.
Visą laiką dainuodavau, tad tradiciškai toliau sekė Žiežmarių choras. Tada muzikos mokytoja pamatė, kad turiu klausą, nunavigavo į muzikos mokyklą – per septynerius metus ją pabaigiau.
Vilniuje taip pat atsirado tinkamas laukas – ieškojau vokalo mokytojo ir po kurio laiko jis pakvietė mane kartu koncertuoti“, – prisimena pašnekovė ir skaičiuoja, kad karjera scenoje prasidėjo dar tada, kai jai buvo 20 metų. Tad dabar ji švenčia pilnametystę scenoje.
Muzika niekur iš gyvenimo nedingo – subūrė savo grupę, su kuria groja gyvai, pasirodo šventėse. Tam, kad išlaikytų šią veiklą kaip šventę, nepasirodo dažnai. O pakeliui nori nepamesti džiaugsmo tai darydama ir laukimo jauduliuko.
Šiemet įvyko ir vienas svarbus įvykis, susijęs su šia veikla – Gintarė įsirengė savo studiją, kurioje kuria, repetuoja, priima žmones.
Ji sako, kad studija „gimė“ pačiu laiku: aštuonerius metus dirba kaip lektorė, veda mokymus mokytojams ir mokiniams, važinėja po visą Lietuvą, o dabar pribrendo laikas turėti vietą, kur kiti galėtų atvažiuoti pas ją.
Ateities planus kuria be laiko limitų
Paklausta apie ateities planus, Gintarė šypteli – jų turi ne vieną ir ne du. Pavyzdžiui, turi planą pasiekti užsibrėžtą tikslą – vaikščioti ne su vaikštyne, o su ramentais. Tik šiame kelyje ji išmoko svarbią pamoką neuždėti laiko rėmų:
„Jeigu užsidedu, galiausiai nusiviliu savo pačios sugalvotu terminu, todėl toliau viską darau be laiko terminų. Jeigu kažko noriu – dedu pastangas. Šiuo metu mažai dedu pastangų vaikščioti su ramentais, bet tikrai norėčiau tam skirti daugiau laiko.“
Kitas planas – daug keliauti, o trečiojo neišduoda. Sako – geriau dar palaikyti paslaptyje, mat šiuo metu yra idėjos ir plano gryninimo procese.
„Aš esu svajotoja. Bet ir draugai man vis sako: „Gintare, taip, tu svajotoja, bet ir darytoja.“ Jei ką sugalvoju – man įdomu ir aš tam atiduodu savo energiją, padarau tai, ką sugalvoju“, – šypteldama pokalbį užbaigė ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
