Kas vieniems – šiukšlė, kitiems – lobis. Mokslininkai, tyrinėjantys šlapimo savybes, šį posakį gali vertinti tiesiogiai: šlapimas – tikras mokslinio potencialo lobis. Šiandien šlapimas galėtų būti panaudotas netgi kaip elektros energijos šaltinis – bakterijos šlapime gali gaminti jėgą, pajėgią pakrauti mobilųjį telefoną. Vaistai, pagaminti šlapimo pagrindu, gali gydyti nevaisingumą ir padėti kovoti su menopauzės simptomais. Šlapime esančios kamieninės ląstelės jau buvo perprogramuojamos į neutronus ir panaudotos žmogaus dantų auginimui.
Šiuolaikiniams mokslininkams šis „auksinis“ skystis gali tiesiogine to žodžio prasme tapti aukso gysla. Tačiau žvilgsnis į praeitį rodo, kad šlapimas jau nuo seno turėjo nemenką reikšmę – senovės Romoje šlapimu prekiaudavo ir netgi mokėdavo šlapimo rinkliavą. Kas gi tokio vertingo slypi šlapime? Portalas smithsonian.com pateikia kelis pavyzdžius.
Šlapime mirkyta oda tampa švelni
Iki tol, kol atsirado galimybė laboratorijoje sintetinti chemikalus, šlapimas buvo puikus greito karbamido gavimo būdas. Po ilgo laikymo karbamidas virsta amoniaku. Aukštas amoniako ir vandens susijungimo pH-faktorius naikina organinę medžiagą, todėl senovėje šlapimas buvo ideali priemonė gyvūnų kailius padaryti švelnesnius. Nuo šlapime mirkyto kailio taip pat būdavo lengviau pašalinti plaukų ir mėsos likučius.
Valomosios šlapimo savybės
Jeigu atkreipėte dėmesį į buitinių valymo priemonių sudėtį, turbūt pastebėjote pakankamai paplitusį komponentą – amoniaką. Amoniakas – naudingas valomoji priemonė, neutralizuojanti purvą ir riebalus.
Nors jau senovėje europiečiai turėjo įvairių muilo atmainų, daugybė žmonių rinkdavosi šlapimą, nes jo sudėtyje esantis amoniakas nesunkiai pašalindavo dėmes. Pavyzdžiui, senovės Romoje gatvėse būdavo šlapimo rinkimo punktai. Praeiviai nusišlapindavo į specialias taras, ir šlapimas būdavo gabenamas į skalbyklas. Ten su vandeniu sumaišytas šlapimas būdavo pilamas ant nešvarių rūbų.
Ne tik švariau, bet ir ryškiau
Natūralūs dažikliai iš sėklų, lapų, gėlių, kerpių, žievių ir uogų gali išblukti, jei į dažymo metu nebus pridedama specialaus mišinio, jungiančio dažus su audiniu. Tai veikia taip: dažų molekulės (chromoforai) yra sudėtingesnės molekulės ar jų grupės viduje. Centrinis dažiklio branduolys apsaugotas nuo nutekėjimo aplinkinėmis molekulėmis. Nešviežias šlapimas, o tiksliau jame esantis amoniakas – puikus toks specialus jungiantis mišinys. Amoniako molekulės aplink chromoforus formuoja tinklą, ir dažai puikiai jungiasi su audiniu.
Šlapimas buvo be galo svarbus komponentas XVI amžiaus Anglijos tekstilėje. Į tekstilės centrą Jorkšyrą šlapimas buvo bačkomis vežamas iš visos šalies.
Šlapimas gali priversti daiktus sprogti
Be valymo, dažymo ir kitų savybių šlapimas gali būti panaudotas parako gamybai. Tarp parakui reikalingų komponentų – medžio anglis ir siera. Abu šiuos komponentus nesunku rasti. Tačiau pagrindinis ingridientas – kalio nitratas dideliais kiekiais susintetintas buvo tik XX amžiaus pradžioje. Iki tol parako gamintojai naudodavo azotą, kurio yra šlapime.
Šlapimas suteikia baltutėlius dantis
Šlapimas buvo pačių įvairiausių tautų medicinos priemonių ingridientas. Suprantama, daugybės jų poveikis yra abejotinas, tačiau viena priemonė, sakoma, iš tiesų veikia – burnos skalavimo skystis.
