Skyrybos – skausmas, stresas, o kartais ir katastrofos ar net pasaulio pabaigos pojūtis. Tačiau jei jau ryžotės šiam žingsniui – vadinasi, buvo ir priežasčių. Net jei skirtis panoro vyras, vis tiek jo sprendimą teks priimti kaip duotybę.
Tiesa, pasak statistikos, skyrybų iniciatorėmis dažniau tampa moterys. Jūsų svarbiausia užduotis kurį laiką – ištverti skausmą ir rasti naujoje padėtyje savų privalumų ir galimybių.
Susitaikykite su esama padėtimi. Kad ir kaip bevyktų skyrybos, jas reikia priimti kaip faktą. Psichologai išskiria keletą skausmo išgyvenimo etapų. Visų pirma jūs negalite ir nenorite suvokti paties fakto. Taip „netyčia“ surenkamas jau buvusio vyro telefonas ir teiraujamasi, ko jis norėtų vakarienės. Arba vengiama išmesti jo daiktus, laikomasi kokių nors taisyklių, kurių laikytis reikėjo kai vyras gyveno su jumis, o dabar jau nebeliko jokios būtinybės.
Visa tai – tam tikra realybės atmetimo forma, kai sąmonė dar nėra pasirengusi priimti to, kas atsitiko. Po šios stadijos eina kita – derybų. Žmogus tarsi stengiasi sudaryti sandorį su likimu, kad šis sugrąžintų viską į savas vietas. Tai gali būti bandymai pradėti viską iš naujo. Arba begalinė savigrauža, prasidedanti žodžiais „Jei tik aš tada nebūčiau...“ Pats pavojingiausias dalykas – lūžio metu atsisakyti permainų. Viena, kai sprendimas skirtis buvo priimtas skubotai, tai nutiko impulsyviai – dar vakar apie skyrybas nebuvo nė minties, bet šiandieninis konfliktas tiesiog privertė ištarti frazę „skiriamės“. Ir visai kas kita jei sprendimas brendo ilgai, turite ne vieną priežastį nutraukti santykius. Tada žinokite: tai, kas vyksta su jumis dabar – normalu, taip reiškiasi netekties skausmas. Kaip tik dabar dar kartą prisiminkite visus savo partnerio trūkumus ir skausmą, kurį dėl jo patyrėte – ar norėtumėte, kad tai grįžtų ir vėl? Juk tik nuo to, kad pamėginsite viską iš pradžių, sutuoktinio charakteris nepasikeis. O, pasak tyrimų, žmonės, kurie nusprendė skirtis, tačiau paskutinę akimirką apsigalvojo, patiria dvigubą stresą: jų psichika paprasčiausiai nespėja prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų.
NE depresyviai nuotaikai. Nesikibkite į praeitį – nuo to bus tik skaudžiau. Įsivaizduokite, kad šios nelengvos dienos yra nauja pradžia – daug žadantis naujas jūsų gyvenimo etapas. O skausmas ir kartėlis – neišvengiami pereinamojo periodo palydovai. Jie tuoj nutils. Pasistenkite net mintyse netaikyti sau apibūdinimų „išsiskyrusi“ ar&nb
sp; „vieniša“. Geriau pakeiskite juos žodžiais „laisva“, „ieškanti“, „atvira naujiems santykiams“.
Į pagalbą – menas. Neklausykite dainų, kurių mėgdavote klausytis dviese ar kurios ženklino kokius nors romantiškus judviejų gyvenimo įvykius. Galbūt po keleto metų galėsite jų klausytis su šypsena ir prisiminti, kas tarp jūsų buvo. O kol kas geriau susikoncentruokite ties naujomis dainomis, melodijomis, nei jei jos ir liūdnos. Beje, pasak mokslininkų, liūdna muzika padeda žmogui įveikti skausmą: klausantis, kaip atlikėjas išlieja savo liūdesį, suvokiama, kad nesame vieniši. Jei norisi verkti – paverkite. Ir apskritai, nesigėdykite reikšti jausmų: tapykite, rašykite liūdnas eiles, kurkite...
Kuo pilniau išreikšite savo liūdesį, tuo greičiau jis praeis. Tik įsiveskite taisyklę neleisti sau liūdėti pernelyg ilgai. Išsiverkusi klausydama liūdnos melodijos nusišypsokite pasileidusi trankesnę ar net agresyvią muziką.
Pritarkite atlikėjui: įsivaizduokite, kad kreipiatės į savo buvusįjį, jam į akis (tegul tik menamas) išsakykite, kokių nuoskaudų susikaupė širdyje. Rėžkite tiesą apie tai, kaip neteisingai su jumis pasielgė, nevertino, ir štai – prarado. Taip jam ir reikia. Įsivaizduokite, kad jis neturi ką atsakyti.
Išleisti susikaupusią agresiją – taip pat svarbus etapas kelyje į emocinį stabilumą. Neverskite savęs iš karto atleisti viską – tai klaida. Tokio greito atleidimo tiesiog nebūna, nuoskaudos tik suvaromos giliai į vidų. Vėliau jos gali neigiamai atsiliepti sveikatai – o jums to visiškai nereikia.
Daugiau laiko būkite tarp žmonių. Pamirškite atsikalbinėjimus, esą jūsų liūdnas veidas visiems sugadins nuotaiką. Draugai tam ir yra kad mylėtų jus ir tada, kai jums liūdna. O gero vakarėlio apskritai nesugadins joks veidas, kad ir koks jis bebūtų. Kas žino – galbūt tarp draugių atsiras keletas, kurios yra patyrę tai, ką jūs išgyvenate dabar? Išgerkite vyno (tik nedaug, nes alkoholis gali sustiprinti liūdesį ir išprovokuoti depresiją), pasidalinkite išgyvenimais. Galiausiai juk tame ir slypi draugystės esmė. Uždari žmonės niekam neįdomūs, o štai nuoširdų skausmą patiriantį žmogų užjaus ne vienas.
Pasirūpinkite sveikata. Net jei jums atrodo, kad nervai nekelia problemų – tai ne visai tiesa. Dabar jūs esate tam tikrame šoke ir ne visai kritiškai vertinate savo būklę. Streso pasekmės gali pasireikšti kiek vėliau, ir veikiausiai atsilieps bendrai savijautai ir tonusui. Po savaitės-kitos, o gal ir po mėnesio, galite pajusti, kad jums tapo sunkiau susikaupti, apėmė apatija, mieguistumas. Arba atvirkščiai – dirglumas, džiaugsmo stoka, greitai pervargstate. Kaip tik taip pasireiškia nervų sistemos išsekimas.Geriausias gydymas – tai profilaktinės priemonės, taigi nelaukite nerimastingų ženklų, kuriuos sugeneruos jūsų organizmas. Nusipirkite vitaminų ir mineralų kompleksą, galite greta jų vartoti ir aminorūgščių. Ypač jums reikia paprasto ir pigaus vitamino C.
Pasistenkite išsimiegoti. Kad ir kaip sunku tai bebūtų. Vykite šalin blogas mintis – apie savo klaidas suspėsite pagalvoti ryte ar dieną, o ilgi naktiniai apmąstymai paprastai nežada nieko gero. Jums padės žolelių arbatos su ramunėlėmis ir melisa. Geriau nepiktnaudžiaukite migdomaisiais: paprastai jie turi visą puokštę šalutinių efektų, be to, trankvilizatoriai slopina kai kurias organizmo funkcijas ir miegas po jų atrodo nepilnavertis. O štai knyga ar geras filmas prieš miega tikrai nepamaišys: veikėjų išgyvenimai atitrauks jūsų mintis nuo asmeninės patirties. Tačiau jei jaučiate, kad nesuvaldomai traukia link miego, atidėkite knygą, išjunkite televizorių. Pilnavertis poilsis jums dabar reikalingas kaip niekada, sužinoti istorijos pabaigą galėsite ir rytoj.
Neskubėkite megzti naujų santykių. Dabar jums reikia laiko tam, kad atsigautumėte po senųjų griūties, įvertintumėte savo pačios klaidas ir padarytumėte atitinkamas išvadas. Skubotas romanas taptų jums tik pabėgimo nuo realybės iliuzija. Paprastai netrukus po skyrybų pradėti nauji santykiai nebūna ilgalaikiai. Ar jums reikalingas dar ir antras išsiskyrimas, neišsilaižius senojo paliktų žaizdų? Neretai tokiais atvejais moterys renkasi kardinaliai priešingus partnerius, nei tie, su kuriais išsiskyrė. Taip tarsi suteikia sau atsvarą. Tačiau santykiai turės perspektyvą tik tada, kai pasirinkimas yra sąmoningas, lemtas ilgalaikių asmeninių poreikių, o ne padiktuotas noro daryti viską atvirkščiai. Jei vis dėlto nesusilaikėte nuo naujos meilės kerų – pasistenkite atsipalaiduoti. Tegul naujas romanas neša tik malonius pojūčius. Neskubėkite kurti didingų planų ateičiai, neprisiriškite per stipriai prie naujojo partnerio, leiskite sau būti tokiai, kokia esate. Ir tada, net jei šie santykiai netruks ilgai, bent jau taps ryškiu jūsų naujo gyvenimo etapo štrichu.
