Užsiminus apie Škotiją, ko gero, paminėsite futbolą, dūdmaišius ir sijonuotus vyrus. Na, dar languotus škotiškos vilnos šalikėlius. Tačiau škotai tikisi, kad jų šalimi susižavėsite prisilietę prie didingos jos istorijos bei gilių tradicijų, pamatę pilis ir kalnus bei... paragavę geriausio pasaulyje viskio!
Visai neangliška Škotija
Šiaurinėje Didžiosios Britanijos salos dalyje esanti Škotija – viena iš keturių šalių, sudarančių Jungtinę Karalystę. Sostinę, atskirą parlamentą, himną ir vėliavą turinti valstybė didžiuojasi savitumu ir labiausiai pyksta ant neišmanėlių turistų, kurie visą Didžiosios Britanijos salą vadina Anglijos vardu. Būti pavadintam anglu – didžiausias įžeidimas škotui. O jei pasidomėsite Škotijos nepriklausomybės kovų istorija, greitai pelnysite vietinių pagarbą.
Dėl istorijos keliauti į Škotiją labiausiai verta. Vis dar didingos pilys, katedrų griuvėsiai, paminklai – tai lankomiausios turistų vietos. O jų tiek daug, kad per vieną kelionę vargu ar spėsite viską apeiti. Tad jau išvykdami į Škotiją turite nusiteikti įspūdžiams, o ne poilsiui: teks daug keliauti pėsčiomis ir dažnai pilant lietui. Salos klimatas ne pats svetingiausias – tarsi amžinas lietuviškas ruduo. Tačiau į Škotiją atvykstantys turistai iš anksto susitaiko, kad keliauja ne į kurortą.
Gyvoji Edinburgo istorija
Pažintį su Škotija verta pradėti sostinėje Edinburge, kuris vadinamas vienu gražiausių Europos miestų. Miestas įkurtas dar XI amžiuje, ir nors yra oficiali šalies sostinė, dydžiu nusileidžia Glazgui. Vis dėlto, norint apžiūrėti visas miesto įžymybes, prireiks bent dviejų dienų – čia daugiausia Škotijos architektūrinių ir istorinių paminklų. Škotai mėgsta girtis, kad jų sostinė įsikūrusi ant septynių kalvų. Nors kalvos reikšmingos kuriant miesto kraštovaizdį, kai kurios jų yra tolokai už miesto, tad septynios kalvos veikiau pasirinktos tik dėl to, kad miestą būtų galima palyginti su Roma.
Edinburgas padalytas į dvi dalis: dar viduramžių architektūrą menantį senamiestį ir švietimo epochos naujamiestį. Vos atsidūrus senamiestyje dėmesį patraukia ant kalvos įsikūrusi Edinburgo pilis. Būtent čia, ant šios pilies kalvos, tinkamiausia vieta pradėti žygį. Iš pilies atsivers viso miesto panorama.
Apžiūrėjus miestą iš viršaus, laukia vaizdinga kelionė žemyn. Nuo pilies kalno veda seniausia miesto gatvė – Karališkoji mylia, aplink kurią kadaise ėmė kurtis miestas. Eidami gatve galite tyrinėti viduramžių senamiestį, užsukdami į jums įdomias vietas: čia rasite škotiško viskio muziejų, meno galeriją. Gatvė baigiasi Holirudo rūmais – buvusia Škotijos valdovų rezidencija. Holirude šešerius metus gyveno karalienė Marija Stiuart, būtent čia ji patyrė didžiausias dramas su dviem savo vyrais.
Netoli Holirudo rūmų pamatysite Arturo kalną ir jo viršuje įkurtą įspūdingą apžvalgos aikštelę.
O nuo tų pačių rūmų pasukę iš Karališkosios mylios rasite Princų gatvę. Čia lankytojų laukia paminklai Valteriui Scottui ir Robertui Burnsui, o gatvės gale – įspūdinga aikštė, kurioje rengiami škotiški žaidimai ir tradiciniai festivaliai.
Verta aplankyti Leito uostą – bent jau dėl čia stovinčios karališkosios jachtos „Britannia“. Šiuo laivu per savo medaus mėnesį plaukiojo princesė Diana, o dabar čia rengiamos ekskursijos, galima pasižvalgyti po laivo vidų.
Ilgos ir linksmos naktys
Nors Škotija labiau už viską didžiuojasi tradicijomis, ir šalies naktinis gyvenimas nepaprastai modernus. Štai Edinburgas, visą dieną atrodantis kaip gyvas istorijos paminklas, naktį pavirsta pramogų buveine. Artėjant savaitgaliui ypač stipriai juntamas pagyvėjimas – gatves užplūsta ne tik žmonės, bet ir užpildo muzika. Ir paprastomis savaitės dienomis gatvės nebūna tuščios: net naktimis kelyje gausu automobilių, o gatves apšviečia ryškios šviesos. Tiek vietiniai, tiek turistai vakarus mielai leidžia alaus baruose („pubuose“) ir naktiniuose klubuose, populiarūs ir karaokės barai. Edinburgo klubai pritaikyti skirtingo amžiaus ir pomėgių žmonėms – tinkamą išsirinks kiekvienas. Vis dėlto alaus baruose pramogos pigesnės: čia pakaks užsisakyti bokalą alaus, ir galėsite ilgai bendrauti su linksmai nusiteikusiais škotais.
Be to, į akis ir taip krenta vietinių paslaugumas – jie dažniausiai labai maloniai viską paaiškina arba net palydi iki reikiamos vietos.
Gal viskio?
Škotų pasididžiavimas – viskis, kuris vietiniuose „pubuose ir naktiniuose klubuose liejasi laisvai. Mėgsta šį gėrimą ir užsieniečiai. Jiems siūloma ir susipažinti su jo gamybos procesu: duris atveria viskio daryklos, kuriose pasakojama viskio istorija, gausiai degustuojamas pats gėrimas. Jo čia pat galima ir įsigyti. Verta, nes tokio nerasite nė vienoje Lietuvos parduotuvėje. Kelionių organizatoriai siūlo aplankyti net kelias daryklas, mat viskio skonis skirtinguose Škotijos regionuose labai skiriasi. Daugiausia, t.y. daugiau kaip pusė visų škotiško viskio daryklų, sutelkta Speisaido regione, Škotijos šiaurės rytuose. Viskio daryklų rasite ir pačiame Edinburge, viena jų laukia Karališkosios mylios gatvėje – čia įsikūręs ir viskio muziejus. Nors ne vienus metus škotams tenka ginčytis su airiais dėl to, kurie iš tiesų išrado viskį, būtent škotiškas viskis pasaulyje populiariausias. O patys škotai tuo beprotiškai didžiuojasi, o jei dar viskį jiems girdint pagirsite...
Kalnai, besiremiantys į saulę
Škotijos kraštovaizdį apibūdina vienas žodis – kalnai. Kad ir kur pažvelgsi, visur kalvos, kalnai ir aukštumos. Ir iš jų ištekančios sraunios upės. O aplink ryškiai žalia, nes klimatas tinkamas augalams vešėti. Itin įspūdingai atrodo Ben Nevisas – aukščiausia Didžiosios Britanijos viršūnė, esanti netoli Fort Viljamo miesto. Viršukalnę, padengtą sniegu, galima matyti net 200 kilometrų spinduliu. Ir nors Škotijos gamta pasižymi nepaprastu grožiu, jį maloniausia tyrinėti pro automobilio langą – tai vienintelis būdas nesušlapti. Deja, nesiliaujantis lietus, vėjas ir neįžengiamos pelkės nėra pačios tinkamiausios sąlygos pasivaikščioti po gamtą. Ne veltui šios šalies kraštovaizdis dažnai lyginamas su Norvegijos gamta (tiesa, čia bent šiek tiek šilčiau).
Norite tikėkite, norite – ne
Lochneso pabaisa pasaulyje, ko gero, garsesnė ir už pačią Škotiją. Pranešimai apie didžiulį ežere gyvenantį padarą ėmė sklisti jau nuo XIX amžiaus pabaigos ir iki šiol jų vis pasirodo. Netrūksta ir bandymų nufotografuoti paslaptingąją būtybę, tiesa, visos nuotraukos tokios neryškios, kad jose matyti tik tariamos pabaisos kontūrai. Lochneso apylinkių škotai vilioja turistus ne tik paplaukioti ežeru, bet ir apsilankyti Nesės muziejuje, kuris net ir didžiausią skeptiką priverčia patikėti jos egzistavimu – tiek daug čia sutelkta įrodymų. Apie Nesę pasakoja ir ją matę liudininkai. Prie ežero nuolat būriuojasi minios žmonių, besitikinčių savomis akimis pamatyti didžiulę pabaisą.
Netrūksta ir keistenybių...
Kitoje Škotijos pusėje esančiame mieste Aberdyne lietuvį gali net šokiruoti kelios bažnyčios, kuriose ne pamaldos vyksta, o verda naktinis gyvenimas... Pasirodo, jauni škotai į jas renkasi lyg į oficialius klubus, jų neglumina net menkai pakeistas interjeras: vitražai, raštais marginti kupolai, mediniai baldai, grindys ir kitos detalės. Altoriaus vietoje stovi pultas, prie kurio dirba diskžokėjas, čia pat veikia alkoholinių gėrimų baras, šurmuliuoja ir šoka publika...
