Rudenį, vaikštant Kuršių nerijos miškais, samanų paklotėje galima pamatyti ryškias „liepsneles“ – tai dakriomicetinių (Dacrymycetaceae) šeimai priskiriamo lipniojo tampriagrybio (Calocera viscosa) vaisiakūniai. Grybo savybes puikiai atspindi jo pavadinimas, kuris yra kildinamas iš senovės graikų kalbos. Priešdėlis „Calo-„ taikliai nurodo, kad grybas yra gražus, o plėtinys „-cela“ išduoda grybo vaškinę tektūrą.
Randami spygliuočių miškuose
Lygiai taip pat, lotyniškos kilmės rūšinis epitetas „viscosa“ išduoda, kad palijus, vaisiakūniai tampa lipnūs. Be to, korališkos formos vaisiakūnių viršūnėlės primena besiformuojančius vienmečių elnių ragus. Nors tokias „liepsneles“ dažniausiai pamatyti pavyks spygliuočių miškuose ant samanų paklotės, tačiau iš tiesų vaisiakūniai auga ne ant samanų, o ant po samanomis esančios negyvos spygliuočių medienos, kurią skaido.
Lietuvoje taip pat dar aptinkamas ir lipniojo tampriagrybio giminaitis – mažasis tampriagrybis (Calocera cornea), tačiau jo vaisiakūniai gerokai mažesni, o ir aptinkamas jis ne ant spygliuočių, o ant negyvos lapuočių medienos.
