Pasveikinti Praną Garmų amžiaus sukakties proga į senolio pastatytą medinuką susirinko ne tik gausus artimųjų būrys, bet ir Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Raminta Popovienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Ščiukauskienė, Sodros ir seniūnijos atstovai.
Pranas Garmus su žmona (nuotr. asm. archyvo)
Pranas Garmus su žmona jaunystėje (nuotr. asm. archyvo)
Linksmo būdo ir šviesios atminties senolis noriai bendrauja su žmonėmis ir dalinasi savo gyvenimo patirtimi. Abiejų Garmų sveikata nėra itin gera, abu kamuoja ta pati problema, kaip švelniai ją įvardina sutuoktiniai – neklauso kojos. Sukaktuvininkas diplomatiškai išsisuko nuo klausimo, ar švęsdamas 50 metų jubiliejų, tikėjosi gyventi dar tiek pat metų, ir pasakė labiausiai įsiminusią to gimtadienio dovaną – marčios įteiktą krepšelį su penkiasdešimčia rožių.
P. Garmus gimė Kauno rajone, gretimos seniūnijos Taurakiemio kaime ūkininkų šeimoje. Be jo, dar augo trys broliai ir keturios seserys, kurių šiandien jau nebėra tarp gyvųjų. Senolis baigė tris Taurakiemio pagrindinės mokyklos klases ir iki 18 metų mokėsi siuvėjo amato. Savo darbą mėgo, todėl, kaip sakė pats, nė karto neteko remontuoti pasiūtų drabužių. Vienodai gerai jam sekėsi puošti moteris ir vyrus, siūti lengvesnius ir sudėtingesnius drabužius, netgi kailinius.
Tais laikais siuvėjai nesėdėdavo savo ateljė, o keliaudavo per kaimus. Turtingi ūkininkai namuose turėdavo knygų. Apsišvietusiam ir skaityti mėgstančiam siuvėjui tai buvo tikra atgaiva. Jis iki šiol prisimena perskaitytas istorijas, jas pasakodavo savo vaikams, paskui anūkams, o dabar – ir proanūkiams. Be spausdinto žodžio senolis neapsieina iki šiol – anūkė, su kuria gyvena, jam prenumeruoja „Kauno dieną“, kurią P.Garmus kasdien skaito nuo pirmo iki paskutinio puslapio.
Kaimus, per kuriuos su savo siuvimo mašina keliavo P. Garmus, iki šiol vadina savo parapija ir sako, kad ji buvo didžiulė. 1941 metais jis siūti atvyko į Šlienavos kaimą, čia sutiko būsimą žmoną. Nagingasis siuvėjas nuotaką papuošė paties siūta suknele.
Dirbdamas Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje ir laisvalaikiu siūdavęs drabužius, senolis savo lėšomis ir pastangomis šeimai pastatė namus. „Čia gyvename nuo 1953 metų, įsikėlėme treji metai iki užtvenkiant Nemuną“, - puikiai prisimena šimtametis.
Senolis iki šiol saugo iškarpas (lekalus), kurias pats pasidarė ir pagal kurias pasiuvo gausybę drabužių. Jo siūtais sijonais dar puošėsi ir anūkės, iš kurių viena paveldėjo potraukį šiam amatui. P. Garmus prisipažino, kad mielai ir dabar ką nors pasiūtų, tačiau nebeklauso ir rankos.
Paklaustas ilgaamžiškumo recepto, šimtametis tik šyptelėjo: „daug dirbom, džiaugėmės viskuo, ką užgyvenome“.
Vilma Kasperavičienė
