REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilniaus mažojo teatro grimerė Dalia Bučienė ne tik ruošia aktorius pasirodymams, bet ir saugo ne vieną rinkinį juokingiausių istorijų. Taip pat ir ne tokių linksmų, tačiau, kaip sakė pati D.Bučienė, joms už grimerinės, kaip už kunigo klausyklos, ribų išeiti nevalia, rašo „Respublika“.

REKLAMA
REKLAMA

„Kada jis spėjo taip prisigerti?“

D.Bučienė atvirai sako, kad teatralai į grimerinę užsuka tikrai ne vien tik prieš spektaklius. Norintiems pasikalbėti, pasiguosti, o kartais ir smagiai pasišnekučiuoti šios durys atsiveria ne ką rečiau. Ir nors didžiausių paslapčių grimerė išduoti neketina, vis dėlto atsispirti norui papasakoti keletą juokingų nutikimų tiesiog neįmanoma.

REKLAMA

Teatro grimere 24 metus dirbanti D.Bučienė šiame teatre pradėjo dirbti nuo pat jo įsikūrimo pradžios. „Dirbau Nacionaliniame dramos teatre, o vėliau Rimas Tuminas pakvietė į šį teatrą. Dabar esu ir čia, ir Anželikos Cholinos teatre. Dirbu ir su Juozu Statkevičiumi. Vis dėlto teatras man artimiausias... Paslapties, kai tiek metų dirbi, čia nėra, bet man patinka žmonės, kuriuos pažįstu. Nemėgstu svetimų. O darbas toks pat, kaip ir visur: ateini, padirbi ir išeini“, – teatro vaizdo nenori pernelyg romantizuoti grimerė.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau vieną dalyką gali duoti tik teatras – tai įstabios ir juokingos aktorių sumąstytos ar jiems netyčia nutikusios istorijos. „Pamenu, buvo toks aktorius, kuris labai mėgdavo visus prajuokinti. Vieną dieną jis atėjo pas grimerius ir paprašė susukti plaukus. Na, jam ir susuko. Išėjo į sceną, o pačiam taip juokinga, kad negali ištarti nė žodžio. O niekas nepastebi!.. – kvatojosi D.Bučienė. – Vėliau aktoriai stebėjosi: kada gi jis spėjo taip prisigerti, kad nė žodžio scenoje negali ištarti“.

Kažkas čia ne taip...


Juokeliai iš tiesų kartais atsisuka prieš jų sumanytojus. Tačiau kartais aktoriai dėl jiems nutikusių dalykų nebūna kalti. Vienas iš tokių pavyzdžių nutiko ir spektaklio „Meilė ir mirtis Veronoje“ Kapulečio rolę atlikusiam aktoriui. „Nugrimuojame jį, pasendiname, nužildiname. O sudainavęs savo partiją, jis atėjo pas mus praustis. Susišlapino galvą, užsipylė šampūno. Ir staiga išlėkė siaubingai rėkdamas ir keikdamasis. Mes galvojome, kad nusiplikė vandeniu, bet vėliau paaiškėjo, kad jis pamiršo sudainuoti dar vieną partiją. Į ją tąkart išėjo visas šampūnuotas“, – negalėjo susilaikyti nenusijuokusi grimerė. Anąkart užkulisiuose grimeriai aktoriaus laukė su didžiuliais rankšluosčiais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne mažiau smagus nutikimas buvo ir spektaklyje „Skirgaila“. Jame Danutės personažą vaidinanti aktorė turėjo du perukus: kol neištekėjusi – nešiodavo palaidus plaukus, o kai ištekėdavo – būdavo uždedamos kasos.

„Vieną sykį ji ateina pasikeisti šukuosenos, jau pradedu jai nusegti plaukus, bet paklausiau, ar ji toje scenoje tikrai ištekėjo. O ji man: „Oi, dar ne...“ – pasakoja D.Bučienė ir priduria, kad jei nebūtų paklaususi, nežinia, kas tąkart būtų buvę.

Beje, panašių nutikimų, pasak grimerės, teatre tikrai netrūksta. Tai kas nors nepavyksta, tai supainiojami veiksmai ar žodžiai, tai aktoriai tiesiog būna pernelyg išsiblaškę. Tačiau D.Bučienė tikino, kad dažniausiai žiūrovai to nė nepastebi. Kartais gal ir įtaria, kad „kažkas čia ne taip“, bet kas tiksliai, pasakyti būna sunku.

REKLAMA

„Turi būti toks, tarsi tavęs nebūtų“

Labai didelių klaidų, pasak grimerės, jos praktikoje dar nėra pasitaikę. Bet visi aktoriai, ypač jauni, suklysti labai bijo. Prieš premjeras neranda sau vietos, o po pasirodymų verkia... „Aišku, mes čia visko išklausome. Grimerinė – tai ta vieta, kur viskas nusėda. Tai, kas čia atsitinka, niekur neturi išeiti. Nes būna ir ašarų, ir intrigų, ir šeimyninių nesklandumų... Manau, grimeris neturi nieko išsinešti už teatro sienų. Aktorius turi tavimi pasitikėti. Turi būti toks, tarsi tavęs nebūtų“, – šypsosi moteris.

REKLAMA

Beje, grimerės kelią D.Bučienė pasirinko visai atsitiktinai. Tiesiog po mokyklos neįsivaizdavo, kur norėtų stoti, o jos mama dirbo teatro kostiumų cecho viršininke. Kartą teatras turėjo vykti į gastroles, o grimerė lyg tyčia pakliuvo į avariją ir atsigulė į ligoninę. Tuo metu

D.Bučienė jau buvo susiradusi sekretorės darbą, tačiau kadangi nuo vaikystės buvo teatro vaikas, teatralai, apeliuodami į tai, taip įkyriai įkalbinėjo bent laikinai pavaduoti grimerę gastrolėse, kad jauna mergina nusileido.

Su popieriais dirbti lengviau nei su žmonėmis


Senoji grimerė į teatrą taip ir nebegrįžo, o Dalios laikinumas jau tęsiasi daugiau nei du dešimtmečius. „Aišku, šis darbas ypatingas. Kūrybiškas. Bet kartais galvoju, ar tik nebūtų su popieriais dirbti lengviau, nei su žmonėmis“, – svarsto D.Bučienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto linksmų plaučių žmonėms teatras – pati tinkamiausia vieta. „Buvo ir dar viena istorija. Spektaklyje vaidino dvi seserys, viena augino kitos sūnų. Jos susitinka. Viena sako: „O, aš jau girdžiu jo žingsnius, jis jau turi ateiti. Tada įeina tarnaitė ir sako: „Madam, jūsų sūnus neateis“. „Kaip neateis?!“ – sušunka aktorė. O buvo taip, kad aktorius neatvyko į spektaklį. Tąkart nusileido uždanga ir skubiai skambino dubleriui, tas su šlepetėmis atlėkė į teatrą. O sceną juk reikėjo užbaigti...“ – vėl juokiasi D.Bučienė.

Rasa Velijevaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų